Naudodami duomenis, surinktus dabar jau nebenaudojamu NASA ir Vokietijos aerokosminio centro lėktuvu „Stratosferos observatorija infraraudonųjų spindulių astronomijai“ (SOFIA) su teleskopu, mokslininkai ištyrė keturis daug silikatų turinčius asteroidus
SOFIA infraraudonųjų spindulių kameros „Faint Object InfraRed Camera“ (FORCAST) prietaisu atlikti stebėjimai parodė, kad du iš asteroidų, pavadinti Iris ir Massalia, pasižymi specifinio bangos ilgio šviesa, rodančia, kad jų paviršiuje yra vandens molekulių.
„Asteroidai yra planetų formavimosi proceso liekanos, todėl jų sudėtis skiriasi priklausomai nuo to, kur žvaigždės ūke jie“, – teigia pagrindinė tyrimo autorė Anicia Arredondo iš Pietvakarių tyrimų instituto San Antonijuje (JAV). – Ypač įdomus yra vandens pasiskirstymas asteroiduose – nes tai gali atskleisti, kaip vanduo atkeliavo į Žemę.“
Nors į Žemę atgabentų asteroidų mėginiuose vandens molekulių buvo aptikta ir anksčiau, tai pirmas kartas, kai vandens molekulių rasta asteroido paviršiuje kosmose. Ankstesnio tyrimo metu SOFIA panašių vandens pėdsakų rado Mėnulio paviršiuje, viename didžiausių kraterių jo pietiniame pusrutulyje.
„Asteroiduose Iris ir Massalia aptikome požymį, kuris vienareikšmiškai priskirtinas molekuliniam vandeniui, – teigia A. Arredondo. – Savo tyrimus grindėme komandos, kuri rado molekulinio vandens Mėnulio saulės apšviestame paviršiuje, sėkme. Manėme, kad galėtume panaudoti SOFIA, kad rastume šį spektrinį požymį ir ant kitų kūnų“.
SOFIA atlikti Mėnulio stebėjimai atskleidė, kad kubiniame metre Mėnulio paviršiuje esančio dirvožemio, chemiškai susieto su mineralais, yra maždaug tiek pat vandens, kiek ir 0,33 l buteliuke. Naujajame tyrime instituto mokslininkai nustatė, kad vandens gausa dviejuose asteroiduose yra panaši į tą, kuri pastebėta Mėnulyje, ir jis taip pat gali būti surištas su mineralais, kaip Mėnulio paviršiuje – arba adsorbuotas silikatuose, teigia tyrėjai.
Iris ir Massalia, kurių skersmuo atitinkamai 199 km ir 135 km, skrieja panašiomis orbitomis ir nuo Saulės vidutiniškai nutolę 2,39 astronominio vieneto (atstumo tarp Saulės ir Žemės).
„Bevandeniai arba sausieji silikatiniai asteroidai susidaro netoli Saulės, o ledinės medžiagos susidaro toliau“, – teigia mokslininkai. Taip yra todėl, nes bet koks vidinės Saulės sistemos objektų paviršiuje esantis vanduo išgaruoja nuo Saulės karščio – ar taip bent jau manoma. „Suprasdami asteroidų išsidėstymą ir jų sudėtį, galime sužinoti, kaip medžiagos buvo pasiskirsčiusios Saulės ūke ir kaip jos nuo susiformavimo evoliucionavo.“
Todėl atradimai Iris ir Massalijoje rodo, kad kai kurie silikatiniai asteroidai gali išsaugoti dalį vandens ir gali būti dažniau aptinkami vidinėje Saulės sistemoje, nei manyta anksčiau. Iš tikrųjų manoma, kad asteroidai yra pirminis Žemės vandens šaltinis, teikiantis elementus, būtinus gyvybei, kokią ją pažįstame. Vandens pasiskirstymo kosmose supratimas padės mokslininkams geriau įvertinti, kur ieškoti kitų potencialios gyvybės formų – tiek mūsų Saulės sistemoje, tiek už jos ribų.
Tyrimas paskelbtas žurnale „The Planetary Science Journal“.
Parengta pagal Space.com
