Naujajame tyrime teigiama, kad kai kurios seniausios Visatos juodosios skylės bent kartą per dešimtmetį praskrieja pro šalia mūsų esančias kosmines erdves ir išjudina planetas. Jei mokslininkams pavyktų tai aptikti, tai būtų pirmasis įrodymas, kad šios juodosios skylės egzistuoja kaip tamsioji materija.
Juodosios skylės yra vieni keisčiausių kosmoso objektų. Tačiau, ko gero, pačios keisčiausios iš jų yra pirmykštės juodosios skylės (angl. primordial black hole, PBH). Astronomai iškėlė hipotezę, kad PBH susiformavo, kai tankūs, karšti kosmoso regionai per sekundę suiro iškart po Didžiojo sprogimo.
Priklausomai nuo to, kada jos susiformavo per šį vienos sekundės intervalą, PBH masė gali svyruoti nuo šimtatūkstantosios popieriaus segtuko masės iki 100 000 saulių masės. Tačiau kai kurie mokslininkai mano, kad PBH, kurių masė yra panaši į asteroidų – tokių kaip Juno ir Eros – masę, yra svarbiausios tyrimams, nes jos gali būti daugiausia sudarytos iš tamsiosios materijos – paslaptingos medžiagos, kuri sulipdo galaktikų sudedamąsias dalis.
Tačiau yra problema. Astronomams dar nepavyko galutinai identifikuoti tokio tipo ir masės juodosios skylės, kurios, nepaisant to, jog jos masė prilygtų asteroidų masei, būtų „tarp vandenilio molekulės ir vidutinės bakterijos dydžio“, rašo tyrimo autoriai Tungas Tranas, Sarah Geller, Benjaminas Lehmannas ir Davidas Kaiseris – visi Masačusetso technologijos instituto Teorinės fizikos centro mokslininkai.
Jei tokia PBH susidurtų su Žeme, ji nesunaikintų planetos. Vis dėlto naujajame tyrime, 2023 m. gruodžio 28 d. paskelbtame svetainėje „arXiv“, teigiama, kad PBH turėtų subtiliai paveikti Saulės sistemos objektus. Jei „PBH praskrenda pro planetą, ji [planeta] pradeda šiek tiek svyruoti arba svyruoti pradeda trajektorija, kuria planeta judėjo prieš greta praskriejant juodajai skylei“, – teigia mokslininkai.
Tai reiškia, kad laikui bėgant planetų atstumai nuo Saulės – arba nuo mūsų – gali keistis. Išmatavus šiuos periodinius atstumo svyravimus, būtų galima nustatyti PBH praskridimą.
Kad padarytų šią išvadą, mokslininkai pirmiausia apskaičiavo, kaip arti PBH turėtų praskrieti pro Saulės sistemos objektą, kad pasikeistų jos judėjimas. Jie nustatė, kad šis atstumas gali būti labai didelis – net keli astronominiai vienetai (vienas astronominis vienetas yra atstumas nuo Žemės iki Saulės).
Naudodami duomenis apie planetų ir tam tikrų mėnulių padėtis iš „JPL Horizons“ duomenų bazės (kurioje užfiksuotos milijono Saulės sistemos objektų padėtys), tyrėjai atliko modeliavimą ir apskaičiavo, kaip pasikeistų planetų ar mėnulių trajektorijos, jei asteroido masės PBH priartėtų prie Saulės per 2 astronominius vienetus. Per kelerius metus planetų ir mėnulių orbitos pakistų kelių ar daugiau centimetrų ar net metro atstumu.
Tačiau iš tikrųjų aptikti šiuos svyravimus ir patvirtinti, kad jie atsirado dėl PBH praskriejimo, bus labai sudėtinga. Pasirodo, dėl daugybės kosminių misijų turime gana tikslius matavimus, kaip toli nuo Žemės yra tam tikri dangaus objektai – pavyzdžiui, marsaeigiai padėjo išmatuoti atstumą tarp Žemės ir Marso maždaug su 10 cm paklaida. Tačiau taip nėra su kitais dangaus kūnais. Kai kurių matavimų paklaidų ribos yra labai panašios į atstumus, kuriais planetas greičiausiai galėtų pastumti PBH.
Taigi net jei tokių objektų keliai pasikeistų, astronomai negalėtų pasakyti, ar tai įvyko dėl matavimo prietaiso klaidos, ar dėl tikros PBH praskriejimo poveikio. Tyrėjų teigimu, reikia tikslesnių modeliavimų ir kokybiškesnių stebėjimų, rašo „Live Science“.
