„Laisvosios“ planetos (angl. free-floating planets, FFPs) – tai planetos dydžio objektai, kurie nesisuka aplink žvaigždę. Dar vadinamos planetomis klajoklėmis (angl. rogue planets), jos susidaro iš dujų sankaupų, nesusijusių su jokia žvaigžde – arba susidaro aplink žvaigždes, bet iškrenta iš savo orbitų. Jameso Webbo kosminis teleskopas Paukščių Tako galaktikoje ir už jos ribų identifikavo šimtus tokių planetų klajoklių, įskaitant Jupiterio dydžio planetų poras Oriono žvaigždyne. Modeliavimai rodo, kad dauguma FFP tikriausiai yra tokio pat dydžio kaip Marsas.
Nors kai kurias planetas klajokles „pameta“ žvaigždės, pastarosios taip pat gali savo gravitacija pritraukti šias vienišas klajokles – ir paversti jas nuolatinėmis savo sistemos planetomis. Naujajame tyrime, paskelbtame 2023 m. gruodžio 18 d. žurnale „Astrophysical Journal Letters“, tyrėjai siūlo versiją, kad mūsų pačių Saulė, būdama dar kūdikystėje, taip pat galėjo taip „suvilioti“ uolines FFP.
Siekdamas nustatyti, ar tai tikėtina, tyrimo autorius ir Prinstono universiteto (JAV) astrofizikos doktorantas bei universiteto Tarpžvaigždinių objektų tyrimų programos direktorius Amiras Sirajas panaudojo kelis anksčiau sukurtus modelius arba lygčių rinkinius, sudarytus remiantis FFP stebėjimais.
Darydamas prielaidą, kad mūsų žvaigždė turi 1 iš 50 tikimybę pagauti planetą klajoklę (tai, kaip jis pažymėjo, yra konservatyvus įvertinimas), A. Sirajas atliko 100 milijonų modeliavimų, keisdamas tokius veiksnius kaip orbitos forma – kad nustatytų, kiek uolinių pasaulių galėjo pagauti Saulė.
Mokslininkas taip pat darė prielaidą, kad gimtoji Saulės gimimo aplinka buvo gana „ankšta“, kad apskaičiuotų sudėtingiausius scenarijus – nes tokiomis aplinkybėmis „pagauti planetą yra sunkiau“, sako jis.
Tyrime nustatyta, kad dvi planetos, kurių masė panaši į Marso, arba 3–5, kurių masė panaši į Merkurijaus, gali egzistuoti maždaug 1400 astronominių vienetų (AU) atstumu nuo Saulės. (Vienas AU – atstumas tarp Žemės ir Saulės.) Tai reiškia, kad užklydusios planetos klajoklės atsidūrė Oorto debesyje – hipotetiniame milžiniškame milijardų ledinių, kalnų dydžio objektų burbule, kuris gaubia Saulės sistemą.
Naujai pasiūlytos planetos nepriklauso nuo Planetos X – dar neatrasto hipotetinio į Neptūną panašaus pasaulio, kuris, kaip spėjama, skrieja maždaug 43 AU atstumu nuo Saulės. Skirtingai nuo naujojo tyrimo, kuris remiasi teorija, Planetos X egzistavimą mokslininkai numatė remdamiesi stebėjimais, susijusiais su keistomis objektų trajektorijomis Kuiperio juostoje, kuris tęsiasi nuo Neptūno iki Oorto debesies.
Nors tokie hipotetiniai pasauliai greičiausiai būtų panašesni į Žemę nei Planeta X, jų tinkamumas gyvybei lieka po klaustuku. Nors vanduo galėtų egzistuoti kaip ledo sluoksniai, Saulės šviesa būtų „labai silpna – panaši į Mėnulio šviesos ryškumą Žemėje“, – sako A. Sirajas. Tačiau kadangi teorinės planetos yra iš kitų žvaigždžių sistemų – taigi, jos yra egzoplanetos – į jas gali būti nukreiptos būsimos kosminės misijos, tiriančios egzoplanetas.
Tačiau surasti naujai pasiūlytas planetas bus dar sudėtingiau nei identifikuoti Planetą X – nes jos turėtų būti daug mažesnės ir labiau nutolusios nei ta hipotetinė planeta. A. Sirajas mano, kad Čilėje statoma Veros C Rubin observatorija, kuri turėtų pradėti veikti 2025 m., galėtų identifikuoti planetą klajoklę, esančią arčiau nei 700 AU, tačiau, kaip pažymi mokslininkas, tik tuo atveju, jei „ji bus pietiniame danguje ir pakankamai arti mūsų, su pakankamai aukštu albedu“ (gebėjimu atspindėti ją apšviečiančią šviesą), rašo „Live Science“.
