Žinome, kad už Neptūno orbitos tęsiasi mažų ledinių uolienų laukas. Tai Kuiperio juosta, kurioje sukasi nykštukinės planetos Plutonas, Eris ir Haumėja. Dar toliau yra hipotetinis Oorto debesis – didžiulis sferinis mažų uolienų laukas, supantis visą Saulės sistemą, kurio tikrasis dydis nežinomas.
Manoma, kad iš čia yra kilusios Saulės sistemos ilgojo periodo kometos – tačiau kas dar gali ten slypėti? Viena iš viliojančių galimybių yra planetos – ir ne bet kokios, o atklydusios iš svetimų žvaigždžių.
Prinstono universiteto astrofizikas teoretikas Amiras Sirajas apskaičiavo, kiek svetimų planetų gali būti paslėpta nuo mūsų akių. Pagal jo skaičiavimus, grynai matematiniu lygmeniu gali būti 1,2 planetos, kurių masė didesnė už Marso; 2,7 planetos, kurių masė panaši į Marso ir 5,2 planetos, kurių masė panaši į Merkurijaus masę.
Tai tik apytiksliai spėjimai, pagrįsti kitais apytiksliais spėjimais – tačiau mintis, kad gali egzistuoti net vienas paslėptas pasaulis, atkeliavęs nuo tolimos žvaigždės, tikrai žavi.
Visas šis klausimas kilo atradus vadinamąsias klaidžiojančias planetas, apie kurias pirmą kartą paskelbta dar 2000 metais. Tai planetos, kurios atsiskyrė nuo savo žvaigždės ir ištrūko iš savo gimtosios sistemos. Manoma, kad gravitacinė sąveika gana lengvai sukelia tam reikalingą nestabilumą, todėl daugybė planetų tiesiog skrieja kosmoso erdvėje.
Neaišku, kiek šis reiškinys paplitęs, tačiau mums vis geriau sekasi aptikti šiuos vienišius – o tai reiškia, kad jų skaičius vis tiksliau apskaičiuojamas.
Dar įdomesnė mintis, kad šios planetos nebūtinai lieka laisvomis. Jei jos praskrieja per arti žvaigždės, jas paveikia gravitacija. Žinome, kad taip gali nutikti ir mažesniu mastu – Jupiteris, atrodo, yra absoliutus kosminių uolienų grobikas.
A. Sirajas norėjo sužinoti, kokia tikimybė, kad taip nutiktų ir Saulės sistemoje. Taigi jis pradėjo nuo pabėgėlių planetų skaičiaus Paukščių Take ir žvaigždžių, prie kurių gali būti pabėgėlių planetų, procentinės dalies apskaičiavimų. Remdamasis šia informacija, jis apskaičiavo, kokia tikimybė, kad tos planetos praskries pro Saulės sistemą pakankamai arti, kad jas pagautų Saulės gravitacija.
Skaičiavimai parodė, kad yra gana didelė tikimybė, jog ten, kažkur tarp Merkurijaus ir Žemės masių, gali būti planeta, kuri tiesiog kabotų šaltyje ir tamsoje.
„Remdamiesi nesudėtingu teoriniu argumentu parodėme, kad išorinėje Saulės sistemoje greičiausiai egzistuoja pagautos žemiškosios planetos, – moksliniame straipsnyje rašo tyrėjas.
„Ateityje reikėtų atlikti modeliavimus, kuriuose būtų išsamiau ištirtas laisvai plūduriuojančių planetų, taip pat planetų, susietų su kitomis žvaigždėmis, pagavimas ir išlaikymas. Be to, modeliavimas gali padėti išsiaiškinti pagautų planetų orbitos plokštumos ir padėties danguje tikimybinį pasiskirstymą. Ateityje taip pat reikėtų ištirti kitus stebėjimų metu atliktus prisitrauktų planetų egzistavimo tyrimus.“
Mokslininkas priduria, kad jei viena iš tokių planetų atsitiktinai atsidurs pakankamai palankioje vietoje danguje, turėtume ją pastebėti pasinaudoję Veros C. Rubin observatorijoje, kuri šiuo metu statoma Čilėje ir turėtų pradėti mokslinę veiklą 2025 m.
Straipsnis paskelbtas žurnale „The Astrophysical Journal Letters“.
Parengta pagal „Science Alert“.
