Toks staigus atmosferos „išsipūtimas“ bent kartą jau yra įvykęs ir Žemėje – ir netrukus gali pasikartoti.
2022 m. gruodžio 26 d. NASA orbitinis zondas „Mars Atmosphere and Volatile Evolution“ (MAVEN), kuris nuo 2014 m. skrieja aplink Raudonosios planetos viršutinius atmosferos sluoksnius, stebėjo, kaip Marso magnetinis laukas (magnetosfera) išsipūtė į išorę „tūkstančiais kilometrų“, rašoma mokslininkų pranešime. Tai leido Marso atmosferai laikinai išsiplėsti ir užpildyti papildomą erdvę.
Peržiūrėję erdvėlaivio duomenis, MAVEN mokslininkai pastebėjo, kad atmosferos išsiplėtimas sutapo su 100 kartų sumažėjusiu Saulės vėjo dalelių, patenkančių į erdvėlaivį, kiekiu.
„Kai pirmą kartą pamatėme duomenis ir pamatėme, kaip smarkiai sumažėjo Saulės vėjo dalelių, tai buvo beveik neįtikėtina“, – sako Ajovos universiteto Saulės fizikas Jasperas Halekas, vadovavęs reto įvykio tyrimui.
Tai buvo „išties anomalus Saulės įvykis“, sako MAVEN misijos vyriausioji tyrėja Shannon Curry.
Paprastai Saulės vėjas nuolat bombarduoja Marsą ir visas kitas Saulės sistemos planetas, todėl Marsas prarado didžiąją dalį savo atmosferos. Marso magnetosfera – arba tai, kas iš jos likę – nuolat atstumia Saulės vėją. Tačiau, kai Saulės vėjo sumažėjo, magnetosferai nebebuvo į ką „remtis“, todėl ji „išsipūtė“ į išorę, vaizdo įraše pasakoja NASA ekspertai.
Tačiau kai tik Saulės vėjas vėl tapo normaliu, magnetosfera vėl atsidūrė savo vietoje.
Panašus reiškinys Žemėje įvyko 1999 m., kai Saulės vėjas trims dienoms (gegužės 10–12 d.) „beveik išnyko“, todėl mūsų atmosfera išsipūtė iki 100 kartų, kol galiausiai vėl tapo ankstesnio dydžio, teigia NASA. Šis įvykis mūsų planetai nepadarė jokios pastebimos trumpalaikės ar ilgalaikės žalos.
Mokslininkai mano, kad tokie staigūs Saulės vėjo išnykimai yra retai pasitaikančių dalelių srauto spragų rezultatas. Šios spragos atsiranda dėl to, kad neįprastai greitos Saulės vėjo dalelės kartais pasiveja arba aplenkia priekyje esančias daleles, palikdamos tarpą, kuriame paprastai būtų Saulės vėjas.
2008 m. žurnale „Astronomy & Astrophysics“ paskelbtame tyrime mokslininkai 1999 m. atmosferos išsiplėtimą Žemėje susiejo su didele „vainiko skyle“ Saulės paviršiuje, atsiradusia prieš pat mūsų planetos atmosferos išsiplėtimą. Vainiko skylės turi silpnesnį magnetinį lauką nei likusi Saulės dalis, todėl Saulės vėjas iš Saulės sklinda greičiau nei įprastai.
Per ateinančius kelerius metus, kai Saulė pasieks maždaug 11 metų trunkančio aktyvumo ciklo, vadinamo Saulės aktyvumo maksimumu, sprogimo viršūnę, vainiko skylės gali tapti dažnesnės. Jau dabar pradedame pastebėti to įrodymų, rašo „Live Science“.
