Garsiausia, vadinamoji Carringtono audra, įvyko 1859 m. rugsėjo 1–2 d. Mėnesį prieš įvykį astronomai pastebėjo daugybę Saulės dėmių, kurios atsirado, nes mūsų žvaigždė artėjo prie savo aktyvumo maksimumo. Astronomas Richardas Carringtonas stebėjo dėmes, kai pamatė, kaip iš Saulės fotosferos išsiveržė „baltos šviesos žybsnis“.
Po 17,6 valandos, t. y. daug greičiau, nei įprastai vainikinės masės išsiveržimai pasiekia Žemę, jis pasiekė mūsų planetą. Tai sukėlė vienas ryškiausių per visą istoriją Šiaurės pašvaisčių, matomų net netoli pusiaujo, ir leido Naujosios Anglijos (JAV) gyventojams vidury nakties skaityti be kitų šviesos šaltinių pagalbos.
Šis įvykis turėjo ir neigiamų aspektų, įskaitant tai, kad tuo metu 160 000 km ilgio pasaulio telegrafo linijos laikinai neveikė.
Ieškodami panašių įvykių, kiti mokslininkai aptiko dar masyvių geomagnetinių audrų, kurios pranoko net Carringtono įvykį. Tarp jų yra ir viena, kuri įvyko 774–775 m. ir, atrodo, buvo pasaulinio masto įvykis.
Jei tokio masto audros pasikartotų šiandien, kai esame priklausomi nuo GPS ir turime daug sudėtingesnį elektros energijos tinklą, pasekmės būtų daug didesnės ir skaudesnės. NASA atlikto tyrimo duomenimis, jei Carringtono įvykio dydžio audra užkluptų šiandien, daugiau nei 130 mln. žmonių liktų be elektros energijos, o tai sukeltų keletą šalutinių padarinių.
„Vandens paskirstymas [būtų] paveiktas per kelias valandas; greitai gendančių maisto produktų ir vaistų netektume per 12–24 valandas; būtų nutrauktas šildymas ir (arba) oro kondicionavimas, nuotekų šalinimas, sutriktų telefono ryšys, degalų atsargų papildymas ir t. t. Dėl ilgalaikio elektros energijos tiekimo nutraukimo nebūtų vandens – ir nebūtų įmanoma iš naujo paleisti elektros generatoriaus, jei nebūtų vandens“, – pažymima tyrime.
Globali padėties nustatymo sistema (GPS) taip pat neveiktų, jei audra būtų pakankamai galinga, kad išvestų iš rikiuotės mūsų ryšių palydovus. Bloga žinia ta, kad šios audros gali būti dažnesnės, nei manyta.
Šį mėnesį paskelbtame tyrime nagrinėjama 1872 m. vasario mėn. kilusi Chapmano-Silvermano audra. Remdamasi tuo metu atliktais geomagnetinio lauko matavimais, taip pat istoriniais įrašais apie Saulės dėmes ir šimtais pranešimų apie audrą, komanda nustatė, kad ši audra buvo stipresnė, nei manyta.
„Mūsų išvados patvirtina, kad 1872 m. vasario mėnesį įvykusi Chapmano-Silvermano audra yra viena ekstremaliausių geomagnetinių audrų šiuolaikinėje istorijoje. Savo mastu ji prilygo 1859 m. rugsėjį kilusiai Carringtono audrai ir 1921 m. gegužę kilusiai Niujorko geležinkelio audrai, – teigė pagrindinis tyrimo autorius Hisashi Hayakawa. – Tai reiškia, kad dabar žinome, jog per pastaruosius du šimtmečius pasaulis matė mažiausiai tris geomagnetines super audras. Kosminiai meteorologiniai reiškiniai, galintys sukelti tokį didelį poveikį, kelia riziką, kurios negalima atmesti.“
„Viena vertus, mums pasisekė, kad moderniaisiais laikais tokių super audrų nepastebėjome, – pridūrė H. Hayakawa. – Kita vertus, per 6 dešimtmečius įvykusios trys tokios super audros rodo, kad grėsmė šiuolaikinei visuomenei yra reali“, – pridūrė jis.
Kitame neseniai atliktame tyrime buvo nagrinėjami duomenys, surinkti per stiprią Saulės audrą 1977 m. gruodžio mėn. Duomenis surinko 32 Skandinavijos magnetometrų masyvo (SMA) stotys, o tai leido komandai susidaryti labiau lokalizuotą vaizdą apie Saulės audrų poveikį.
„Mes naudojome daugiau nei 30 prietaisų, kad galėtume sudaryti vienos Saulės audros poveikio žemėlapį nuo Arkties vandenyno iki Botnijos įlankos“, – aiškino tyrime dalyvavęs daktaras Otto Kärhä.
Komanda nustatė didelius lokalinius šios audros sukeltų padarinių skirtumus, todėl galima daryti prielaidą, kad reikia daugiau tokių prietaisų.
„Užklupus tokiai Saulės audrai, per retas magnetometrų tinklas gali lemti nepakankamą lokalių magnetinių trikdžių įvertinimą ir nepakankamą pasirengimą jiems, – aiškino Sodankylos (Suomija) geofizinės observatorijos direktorė, profesorė Eija Tanskanen. – Tankesnis magnetometrų tinklas padėtų suprasti sudėtingą magnetinio lauko struktūrą Saulės audrų metu. Galėtume perspėti apie Saulės audras lokaliu mastu ir geriau apsaugoti infrastruktūrą, pažeidžiamą magnetinių trikdžių. Pavyzdžiui, oro transportas galėtų būti įspėjamas regioniniu mastu apie stiprius magnetinius debesis ir audras.“
Apibendrinant galima teigti, kad didelės Saulės audros gali padaryti didelę žalą visuomenei, o jos kyla dažniau, nei manyta, ir mes neturime tinkamos aptikimo sistemos, kuri būtų tinkama tolesniems tyrimams, rašo „IFLScience“.
Tyrimas, kuriame nagrinėtas Chapmano-Silvermano įvykio stiprumas, paskelbtas žurnale „The Astrophysical Journal“. Tyrimas, kuriame nagrinėjama 1977 m. Saulės audra, paskelbtas žurnale „Nature Scientific Reports“.
