Atidžiai ištyrę paslaptingus Mėnulio sūkuriais vadinamus objektus, mokslininkai nustatė, kad bent du iš jų yra susiję su Mėnulio topografija. Tai yra užuomina, galinti padėti mokslininkams pagaliau išsiaiškinti, kas lemia šiuos ryškius vingius, kurių kilmė iki šiol buvo sunkiai paaiškinama.
„Kanoninis Mėnulio sūkurių paaiškinimas yra toks, kad topografija neturi jokios įtakos sūkurio vietai ar formai, – aiškina Planetų mokslo instituto mokslininkas Johnas Weirichas. – Tačiau Domingue ir kt. nustatė, kad šviesios Mėnulio sūkurio sritys Mare Ingenii vietovėje yra žemesnės nei tarp jų esančios tamsios juostos. Tokią išvadą jie padarė generuodami ir nagrinėdami Mėnulio sūkurių topografinius duomenis didesne skiriamąja geba, nei buvo atlikta anksčiau.“
Mėnulio sūkuriai yra keistoki ir gražūs. Kaip rodo pavadinimas, tai sūkuriniai raštai, kurių Mėnulyje galima rasti tiek tamsiose Mėnulio jūrose (didelėse, juodose, bazaltinėse laukymėse), tiek šviesiose aukštumose. Jiems būdingos ryškios vingiuotos linijos, kurias skiria tamsesni tarpai.
Apie šiuos sūkurius žinoma keletą dalykų. Kiekvienas iki šiol aptiktas Mėnulio sūkurys sutampa su Mėnulio paviršiaus magnetiniu lauku – kuris, mokslininkų nuomone, nukreipia Saulės daleles ir neleidžia kosminiams orams paveikti sūkurių taip stipriai, kaip aplink juos esančio paviršiaus. Taip pat atrodo, kad esama ryšio tarp Mėnulio sūkurių ir po jais esančių lavos tunelių.
Anksčiau buvo manoma, kad nėra jokio ryšio tarp paviršiaus formos ir sūkurių formos, tačiau naujausi duomenys parodė, kad tai gali būti netiesa.
Planetų mokslo instituto mokslininkės Deborah Domingue vadovaujama komanda nustatė, kad sūkuryje, esančiame Mare Ingenii vadinamame regione, šviesios linijos yra žemesnės už tamsesnes maždaug 2–3 metrais.
Tai yra įdomu, tačiau to nepakanko, kad būtų galima nustatyti ryšį tarp paviršiaus ir sūkurių formų. Taigi J. Weirichas su kolegomis ėmėsi tirti kitą sūkurį, žinomą kaip Reinerio gama. Jie paėmė duomenis iš Mėnulio palydovo „Lunar Reconnaissance Orbiter“ ir apdorojo juos naudodami mašininį mokymąsi – kad gautų didelės skiriamosios gebos paviršiaus topografiją.
Ir jų rezultatai buvo panašūs į Mare Ingenii matomo sūkurio rezultatus.
„Šiame darbe tyrinėjome Reinerio gamą ir nustatėme, kad šviesios sritys yra maždaug 4 metrais žemesnės nei tamsios sritys, – sako J. Weirichas. – Tačiau nėra taip, kad visos šviesios sritys būtų vienodai žemesnės už tamsias sritis. Jei taip būtų, šį topografijos ir sūkurio ryšį būtų lengva įrodyti palyginus topogafinį absoliučiojo aukščio žemėlapį su sūkurio nuotrauka. Vietoj to šis ryšys matomas tik tada, kai lyginame vidutinį šviesių sričių aukštį ir vidutinį tamsių sričių aukštį.“
Tai reiškia, kad dabar matome dviejų sūkurių absoliučiojo aukščio pokyčius, o tai leidžia manyti, kad Mare Ingenii stebėjimai nebuvo keistas sutapimas ar atsitiktinumas. Galbūt prireiks ištirti dar keletą, kad būtų galima nustatyti dėsningumą.
Ši informacija taip pat neatskleidžia, dėl kokios priežasties atsirado sūkuriai, tačiau kiekviena nauja informacija yra užuomina, galinti padėti įminti jų paslaptis. Čia, Žemėje, nieko panašaus į juos nėra, todėl mokslininkai mano, kad sūkuriai gali mums papasakoti kažką unikalaus apie Mėnulį, jo istoriją ir tai, kas vyksta po ramiu jo paviršiumi.
„Yra daug hipotezių apie jų formavimosi procesą. Kiekviena hipotezė turi ją patvirtinančių duomenų, tačiau yra ir kitų duomenų, kurie joms prieštarauja, – sako J. Weirichas.– Kadangi neturime galutinio supratimo, kaip šie sūkuriai susiformavo, iki galo nesuprantame istorijos, kurią jie gali papasakoti apie Mėnulį. Jų susidarymas gali būti susijęs su gerai suprantamų procesų sąveika arba su šiuo metu nežinomu procesu. Neįprasti objektai ar reiškiniai kartais yra raktas į gilesnes žinias, todėl Mėnulio sūkuriai yra labai intriguojantys.“
Tyrimas paskelbtas žurnale „The Planetary Science Journal“.
Parengta pagal „Science Alert“.
