Tą žinome, nes zondas „Cassini“ praskrido pro geizerius, kurie veržiasi iš pietinio Encelado ašigalio – ir nustatė, jog tame vandenyje esama įvairiausių molekulių, nuo anglies dvideginio ir metano iki angliavandenilių ir kitų sudėtingų organinių junginių.
Ar vandenyne gali būti gyvybė? Atsakymo neturime, bet įvairūs netiesioginiai požymiai rodo, kad aplinka bent jau tinkama jai susiformuoti ir egzistuoti.
Ir dabar prie žinomų požymių prisideda dar vienas – teorinė metabolinių reakcijų balanso analizė. Tyrime daugiausiai nagrinėjamas azoto ir fosforo santykis Encelado geizeriuose. Praktiškai visuose Žemės organizmuose šis santykis yra apie 16:1 ar šiek tiek didesnis.
Vandenyne gyvenantys organizmai tokį santykį palaiko ir aplinkiniame vandenyje. Encelade santykis daug didesnis – siekia bent kelis šimtus. Taigi, žemiškai biochemijai Encelado vandenyne greičiausiai trūktų fosforo.
Visgi įvertinę įvairesnius teoriškai įmanomus metabolinių reakcijų tinklus, mokslininkai priėjo išvadą, kad ir Encelado sąlygos iš principo tinkamos gyvybei.
Šis tyrimas yra vienas pirmųjų bandymų analizuoti terpės tinkamumą gyvybei, remiantis metabolinių reakcijų teoriniais modeliais.
Ateityje panašią metodiką būtų galima pritaikyti ir įvairių Saulės sistemos vietų – pavyzdžiui, Veneros atmosferos, Jupiterio palydovo Europos ar poledinių Marso ežerų bei egzoplanetų atmosferų analizei.
Tyrimas paskelbtas žurnale „bioRxiv“.
