Vykdant VASCO projektą buvo lyginamos JAV karinio jūrų laivyno observatorijos nuo 1949 m. darytos nuotraukos su 2010–2014 m. Panoraminio tyrimo teleskopo ir greitojo reagavimo sistemos Pan-STARRS darytomis nuotraukomis. Komandos naudota programinė įranga pateikė apie 150 000 potencialių šviesos šaltinių, kurie per tuos metus dingo.
Tuomet mokslininkai atliko palyginimus su kitais duomenų rinkiniais, kad dar labiau susiaurintų sąrašą. Po šio proceso jiems liko 24 000 galimų paslaptingai dingusių žvaiždžių. Visus likusius variantus jie patikrino rankiniu būdu, kad pašalintų kamerų gedimus ir kitas klaidas. Galiausiai jie gavo apie 100 perspektyvių kandidatų į tikras žvaigždes, kurios be priežasties dingo iš mūsų akiračio.
Žvaigždės gali pritemti kaip Betelgeizė arba sprogti kaip supernova, palikdamos kelias valandas ar dienas trunkantį švytėjimą, bet paprastai jos be priežasties neišnyksta iš akiračio.
Vienas iš galimų paaiškinimų yra tas, kad dingusios žvaigždės nesugebėjo tapti supernovomis, o suiro į juodasias skyles. Tačiau manoma, kad tai neįtikėtinai retas atvejis (1 iš 90 milijonų) ir greičiausiai nepaaiškina, kodėl dingo tiek daug žvaigždžių.
Kitos galimybės galėtų būti gravitacinis lęšiavimas, kai itin masyvus objektas padidina ir iškreipia už jo esančių objektų, tokių kaip galaktikos, šviesą.
Nors šių objektų tyrimai domina astrofizikus, vienas pagrindinių paieškas paskatinusių veiksnių buvo Dysono sferos – hipotetinio būdo, kuriuo išsivysčiusios civilizacijos galėtų panaudoti žvaigždės galią apsupdamos ją saulės baterijomis – paieškos. Šių pereinamųjų reiškinių paieška galėtų nuvesti mus prie pažangios civilizacijos.
Vis dėlto tolesnio tyrimo metu nebuvo nenustatų tinkamų kandidatų į Dysono sferas, todėl mums liko daugybė dingusių žvaigždžių ir nedaug paaiškinimų, rašo „IFLScience“.
