Pastaraisiais dešimtmečiais aptikta keletas trumpalaikių žybsnių, kurie galėtų būti tokių susidūrimų pasekmė, bet tiksliai nustatyti jų prigimties nepavyko. Dabar paskelbti detaliausi panašaus įvykio stebėjimai, rodantys, jog greičiausiai stebime dviejų ledinių egzoplanetų susidūrimo padarinius.
Žvaigždė ASASSN-21qj pastebėta, kai staiga išaugo jos infraraudonoji spinduliuotė. Paryškėjimas atitiko papildomą spinduliuotės šaltinį, kurio temperatūra siekia 1000 kelvinų (maždaug 700 Celsijaus laipsnių), o bendras šviesis – apie 4 proc. žvaigždės šviesio.
Toks žybsnis tęsėsi 1000 parų – beveik trejus metus. Jo pabaigoje, praėjus 2,5 metų nuo žybsnio pradžios, žvaigždė regimųjų spindulių ruože staiga reikšmingai pritemo. Pritemimas tęsėsi 500 parų, buvo netolygus ir labai priklausė nuo bangos ilgio.
Visus šiuos duomenis geriausiai paaiškina modelis, pagal kurį sistemoje susidūrė dvi daugiausiai iš ledo sudarytos planetos, skriejusios 2–16 astronominių vienetų atstumu nuo žvaigždės. Astronominis vienetas yra vidutinis atstumas tarp Saulės ir Žemės, lygus 150 milijonų kilometrų.
ASASSN-21qj yra panaši į Saulę, tik daug jaunesnė – maždaug 300 milijonų metų amžiaus. Taigi, planetų susidūrimai jos sistemoje yra jei ne tikėtinas, tai bent jau įmanomas reiškinys.
Smūgio metu planetos arba subyrėjo visiškai, arba neteko didelės dalies masės, kuri pasklido kaip ledo grumstelių ir dulkių debesis. Žvaigždė debesį gerokai įkaitino – taip atsirado infraraudonųjų spindulių šaltinis. Po pustrečių metų nuo susidūrimo debesis užstojo žvaigždę – prasidėjo užtemimas. Per tą laiką judėjimas orbita ištempė debesį į pailgą formą, todėl užtemimas truko taip ilgai.
Ateityje užtemimai turėtų pasikartoti, tačiau kaskart bus vis ilgesni ir ne tokie žymūs. Būtent tokius stebėjimus planuoja tyrėjai, tikėdamiesi dar geriau apibrėžti tolimoje sistemoje nutikusio kataklizmo detales.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature“.
