Išmatavus daugybės kvazarų spektrus pastebėta, kad sugertis nėra vienoda visomis kryptimis ir išryškėjo miglotas struktūros vaizdas: sutankėjimai arčiau galaktikų ir į tarpus tarp jų, praretėjimai toliau. O dabar pirmą kartą užfiksuota analogiška kosminio voratinklio dujų spinduliuotė.
Pagrindinė kliūtis užfiksuoti spinduliuotei – šviesinė tarša. Tokį blausų švytėjimą užgožti gali ne tik Žemės atmosfera ar Saulės sistemos dulkių kuriama zodiakinė šviesa, bet netgi Paukščių Tako galaktikos tarpžvaigždinė medžiaga.
Kliūtis mokslininkai įveikė atlikdami skirtuminius stebėjimus: buvo stebimi keli gretimi dangaus lopinėliai, tada atimama vieno spinduliuotė iš kito ir atvirkščiai. Nenorimos spinduliuotės intensyvumas abiejuose laukuose turėtų būti praktiškai vienodas, tad skirtume išryškėtų tai, kas tikrai skiriasi – kosminis voratinklis.
Stebėjimams parinktas spektro ruožas – 350–560 nanometrų ilgio bangos – leido fiksuoti voratinklio spinduliuotę, sklindančią mūsų link 10–12 milijardų metų. Intensyviausią spinduliuotę skleidžia vandenilio dujos, tai vadinama Laimano alfa linija, kurios bangos ilgis – 121,5 nanometro. Per milijardus metų ji išsitempia į stebimą ruožą.
Užfiksuota spinduliuotė tikrai sudaro tinklą, o ryškiausia yra būtent linijose tarp galaktikų ir jų spiečių, kaip ir tikėtasi. Be to, jos spektras ir linijų pasiskirstymas labai primena anksčiau nustatytus stebint kvazarų spinduliuotės sugertį. Nebelikus reikalo „prisirišti“ prie kvazarų, astronomai galės daug nuodugniau tyrinėti kosminį voratinklį ir išsiaiškinti, kaip formavosi didžiausio masto Visatos struktūros.
Neseniai tyrėjai pradėjo naudoti ir kitą panašų prietaisą, kuriuo galima stebėti didesnio ilgio bangas – jis leis fiksuoti tarpgalaktinės medžiagos spinduliuotę iš dar ankstesnių laikų, kai Visatą daugiausiai užpildė ne jonizuotos, kaip dabar, o neutralios vandenilio dujos.
Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „Nature Astronomy“.
