1969 m. liepos 20 d. JAV įvykdė „Apollo 11“ misiją ir Mėnulyje pirmą kartą nusileido žmogaus pilotuojamas erdvėlaivis.
1969–1972 m. vykdydamos „Apollo“ programą JAV išlaipino Mėnulyje 12 astronautų. Dabar, praėjus daugiau nei 50 metų po pirmojo žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje, susidomėjimas mūsų palydovu vėl auga. Tačiau šį kartą kosmoso šalys orientuojasi į Mėnulio pietinį ašigalį, kuris tapo karščiausiu trumpalaikių ir ilgalaikių kosmoso tyrimų tašku.
Kodėl reikia sutelkti dėmesį į Mėnulio pietinį ašigalį? Nes mokslininkų nuomone, ten yra daugybė nuolat šešėlyje esančių vietovių, kuriose gausu užšalusių vandens telkinių, kuriuos būtų galima panaudoti gyvybei palaikyti ir raketų kuro gamybai.
Tačiau anot Lesterio universiteto (Jungtinė Karalystė) astrofizikos ir kosmoso mokslo profesoriaus Martino Barstowo, tai tik spekuliacijos – niekas nežino, ar ten yra daug vandens. „Štai kodėl svarbu jo ieškoti“, – teigia jis. Ir pastaruoju metu net kelios šalys bando tai padaryti.
Lenktynės į Mėnulio pietus
Rugpjūčio 19 d. Rusijos Mėnulio zondas „Luna 25“ bandė nusileisti netoli pietų ašigalio – tačiau sudužo ir Mėnulio pietrytinėje dalyje sukūrė 10 metrų pločio kraterį.
Rugpjūčio 23 d. Indija tapo pirmąja valstybe pasaulyje, nutupdžiusia kosminį aparatą netoli Žemės palydovo pietinio ašigalio. Indijos tyrimai mūsų palydove patvirtino, kad Mėnulyje yra sieros – infrastruktūros kūrimo sudedamosios dalies, kuri gali būti labai svarbi būsimoms Mėnulio bazėms. Taip pat Indijos prietaisai išmatavo Mėnulio temperatūrą ir tikriausiai užfiksavo Mėnulio drebėjimą.
2026 m. Kinija planuoja siųsti savo erdvėlaivį „Chang'e-7“ į ambicingą žygį link Mėnulio pietinio ašigalio. Pagal misijos planą erdvėlaivį sudarys orbitinis aparatas, nusileidimo modulis, mėnuleigis ir nedidelis skraidantis zondas, kuris šešėliuose esančiuose regionuose ieškos vandens ledo. Vėliau šį dešimtmetį pagal NASA Mėnulio programą „Artemis“ netoli pietų ašigalio savaitės trukmės misijai siekiama išlaipinti įgulą, o vienoje iš misijų dalyvaus Australijos mėnuleigis.
Namai Mėnulyje?
Daugelio naujose kosmoso lenktynėse dalyvaujančių valstybių tikslas yra ne tik aplankyti pietų ašigalį, bet ir ten įsikurti.
Pavyzdžiui, pagal NASA programą „Artemis“ siekiama Mėnulyje pastatyti „namus“, kuriuose astronautai galėtų gyventi ir dirbti du mėnesius: per šį laikotarpį jie tobulintų technologijas naudodami vietinius išteklius – pavyzdžiui, vandens ledą gyvybės palaikymui ir raketinio kuro gamybai.
„Gamybos kosmose idėja yra labai įdomi daugeliui žmonių, tačiau niekas to dar nepadarė, – sako M.Barstowas, – Ir manau, kad būtent čia mes dabar ir sustojome: visi žinome, ką norime daryti, galime net įsivaizduoti, kaip tai galėtume padaryti, tačiau turime atlikti pirmuosius inžinerinius bandymus ir įsitikinti, ar iš tikrųjų galime tai padaryti“.
Ateities kosminės misijos susidurs su iššūkiu sukurti medžiagas, kurios būtų ir lengvos, ir pakankamai tvirtos, kad atlaikytų paleidimo apkrovas. „Kol kas neturime tam tinkamų priemonių, – teigia M.Barstowas.
Nors pasiekti Mėnulio pietinį ašigalį yra sudėtingiau nei tiesiu keliu pasiekti jo pusiaują, jau turime tam reikalingas technologijas. Pavyzdžiui, vienintelis būdas nusileisti Mėnulio pietiniame ašigalyje būtų atlikti raketomis varomą valdomą nusileidimą. „Principai yra gana paprasti, – aiškina M.Barstowas. – Didesnis iššūkis bus išsiaiškinti, kaip saugiai nusileisti“.
Galiausiai, mokslininkų teigimu, siekis tvariai įsitvirtinti Mėnulyje taip pat bus žingsnis link kelionių į Marsą.
Nors galime turėti technologiją, leidžiančią siųsti žmones į Raudonąją planetą, su tuo susijusios išlaidos yra labai didelės, o „nė viena vyriausybė neturi noro investuoti tiek pinigų, kiek jų reikia dabar, pastebi M.Barstowas.
Marso kolonijos įkūrimo logistika ir žmogiškųjų išteklių sąnaudos taip pat yra atviras klausimas, kurį reikia nuodugniai ištirti. Bet kadangi lenktynės į Mėnulį pagaliau įsibėgėjo, galima tikėtis, kad praėjus dar ne vienam dešimtmečiui žmonės nusileis ir Marse.
