Pavyzdžiui, nors žinoma, kad vėjo paleidimui svarbus Saulės magnetinis laukas, iki šiol nebuvo aišku, kaip būtent plazma pabėga iš Saulės ir suformuoja vėją.
Dabar, atrodo, atrastas atsakymas: vėją sudaro trumpalaikės mažytės čiurkšlės, susidarančios Saulės vainiko skylėse.
Atradimas padarytas analizuojant tolimųjų ultravioletinių spindulių duomenis, surinktus „Solar Orbiter“ zondu. Šis bendras Europos kosmoso agentūros ir NASA instrumentas skrieja aplink Saulę pailga orbita, sudarančia nemažą kampą su pačios Saulės pusiaujo plokštuma.
Tai leidžia prietaisui pažvelgti į ašigalių regionus, kur vainiko skylės egzistuoja praktiškai nuolatos; arčiau pusiaujo jos atsiranda išaugus Saulės aktyvumui.
Analizuodami pernai kovą padarytas vainiko skylės pietiniame žvaigždės ašigalyje nuotraukas ir filmuotą medžiagą, mokslininkai pastebėjo daugybę trumpai gyvuojančių čiurkšlių, sklindančių iš skylės į išorę.
Kiekviena čiurkšlė gyvuoja vos kelias dešimtis sekundžių, tačiau išmeta plazmą iš Saulės 100 km/s greičiu. Čiurkšlės energija labai maža net ir lyginant su žvaigždės atmosferoje nuolat vykstančiais nanožybsniais, tad jos pavadintos „pikožybsniais“.
Jei šis procesas vyksta nuolatos, gaunamo plazmos srauto pakanka paaiškinti praktiškai visą Saulės vėją. Šis atradimas prieštarauja ankstesnei hipotezei, kad Saulės vėjas paleidžiamas tolygiai, plečiantis karštai Saulės vainiko plazmai.
Kaip ir dauguma su Saule susijusių atradimų, šis irgi padės geriau prognozuoti kosminius orus bei padaryti kosmoso misijas saugesnes.
Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „Science“.
