NASA projekto „Viking“ metu buvo ne tik užfiksuoti pirmieji Marso paviršiaus vaizdai, bet ir atlikti biologiniai bandymai su Marso dirvožemiu, siekiant ieškoti gyvybės požymių.
Rezultatai buvo gana netikėti ir suglumino mokslininkus. Dauguma eksperimentų nebuvo daug žadantys. Vienoje eksperimento dalyje buvo rasta organinių medžiagų pėdsakų, nors tuo metu buvo manoma, kad tai iš Žemės atvežti teršalai.
Vienoje eksperimento dalyje į Marso dirvožemį buvo įpilta vandens su maistinėmis medžiagomis ir radioaktyviąja anglimi. Buvo manoma, kad jei būtų gyvybės, mikroorganizmai suvartotų maistingąsias medžiagas ir išskirtų radioaktyviąją anglį kaip dujas.
Nors pirmojo eksperimento metu radioaktyviųjų dujų rasta, vėlesni rezultatai buvo nevienareikšmiai. Jei dirvožemyje buvo mikrobų, duodant jiems daugiau radioaktyviųjų maistinių medžiagų ir ilgiau inkubuojant, turėtų susidaryti daugiau radioaktyviųjų dujų. Tačiau antrą ir trečią kartą įšvirkštus mišinio, daugiau dujų nesusidarė. Manoma, kad pirminis teigiamas rezultatas buvo gautas dėl perchlorato – junginio, naudojamo fejerverkuose ir raketų degaluose, kuris galėjo metabolizuoti maistingąsias medžiagas.
Tačiau yra ir kitų idėjų: Berlyno technikos universiteto astrobiologijos profesorius Dirkas Schulze-Makuchas mano, kad vandens naudojimas eksperimente buvo klaida ir galėjo nužudyti mikrobus, kuriuos bandyta rasti.
Žurnale „BigThink“ paskelbtame straipsnyje jis pateikė ekstremaliausiose Žemės aplinkose aptiktos gyvybės pavyzdžių – kai gyvybė gyvena vien tik druskos uolienose ir drėgmę ima iš oro. Užpylus šiuos mikrobus vandeniu jie žūtų – galbūt tai paaiškina, kodėl toliau švirkščiant maistines medžiagas nebuvo aptiktos radioaktyvios dujos.
D.Schultz-Makuchas jau anksčiau buvo iškėlęs prielaidą, kad Marso gyvybės ląstelėse gali būti vandenilio peroksido.
„Šis prisitaikymas Marso aplinkoje turėtų ypatingų privalumų: žema užšalimo temperatūra, deguonies šaltinis ir higroskopiškumas“, – tyrime rašė D.Schultz-Makuch ir bendraautorius Joopas M.Houtkooperis.
„Jei darytume prielaidą, kad vietinė Marso gyvybė galėjo prisitaikyti prie aplinkos įterpdama vandenilio peroksidą į savo ląsteles, tai galėtų paaiškinti „Viking“ rezultatus“, – teigė D.Schulze-Makuchas, pridurdamas, kad prieš analizuojant mėginiai taip pat buvo pašildyti.
„Jei Marso ląstelėse būtų buvę vandenilio peroksido, tai jas būtų pražudę. Be to, dėl to vandenilio peroksidas būtų reagavęs su bet kokiomis šalia esančiomis organinėmis molekulėmis ir susidaręs didelis anglies dioksido kiekis – būtent tai ir aptiko prietaisas.“
Nors tai didžiulis „jei“, jei tai tiesa, tai reikštų, kad gyvybę Marse atradome beveik prieš 50 metų, tačiau ją nužudėme, rašo „IFLScience“.
