Daugiausiai jos sudarytos iš anglies ir deguonies, bet turi ir šiek tiek lengvesnių elementų, taip pat ir vandenilio bei helio. Kai kurių nykštukių paviršiuje matomas vandenilis, tačiau nematyti helio, kitose – atvirkščiai. Dabar pirmą kartą aptikta „dviveidė“ baltoji nykštukė: viena jos pusė padengta vandeniliu, priešinga – heliu.
Objektas ZTF J203349.8+322901.1, tyrėjų pramintas Janu (pagal dviveidį romėnų dievą) aptiktas Zwicky Transient Facility (ZTF) teleskopu, kuriuo ieškoma sparčiai kintančių spinduliuotės šaltinių.
Tyrinėdami šią baltąją nykštukę detaliau, tyrėjai nustatė, jog ji aplink savo ašį sukasi gana greitai – per 15 minučių. Spektro matavimai parodė, kad priešingos objekto pusės pasižymi visiškai skirtinga chemine sudėtimi: vienoje matyti tik vandenilis, kitoje – tik helis. Kaip taip gali būti?
Aiškaus atsakymo tyrimo autoriai neturi, bet priežastis greičiausiai susijusi su magnetiniais laukais. Jie, kaip taisyklė, būna ne visai simetriški, o tokiuose kompaktiškuose objektuose, kaip baltosios nykštukės – ypač.
Vėsdamos kai kurios baltosios nykštukės pereina iš vandenilio-dominuojamo paviršiaus būsenos į helio-dominuojamą paviršių; taip nutinka, nes vandenilis ima skęsti ir išsimaišo nykštukės tūryje. Gali būti, kad Janas yra kaip tik tokiame virsme – o nesimetriškas magnetinis laukas lemia, kad viena nykštukės pusė virsmą išgyveno kiek anksčiau, nei priešinga.
Dabar tyrėjai ketina nagrinėti didžiulius ZTF duomenų archyvus ir ieškoti daugiau panašių objektų. Jei jų pavyks atrasti, tai padės daug geriau suprasti, kaip vystosi baltosios nykštukės ir apskritai kaip medžiaga elgiasi ekstremalaus tankio bei slėgio sąlygomis.
Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „Nature“.
