Tai viena iš priežasčių, kodėl Veneros paviršius menkai ištirtas: pragariškomis sąlygomis mūsų prietaisai labai greitai sugenda. Taigi, nutupdyti paviršinį zondą, o juo labiau – veneraeigį, yra daug didesnis iššūkis, nei tą padaryti Marse.
Viena iš problemų, kurias reikia išspręsti, norint tyrinėti Veneros paviršių vietiniais zondais – energijos tiekimas. Įvairiausi elektros generatoriai ir baterijos, kuriuos naudoja mūsų zondai Saulės sistemoje, Veneros sąlygomis labai greitai suirs. Taigi, grupė mokslininkų siūlo kitokią idėją: energiją generuoti orbitoje ir siųsti zondui mikrobangų srautu.
Orbitinio energijos išgavimo technologija neseniai buvo išbandyta Žemėje, ir vis kalbama, kad ateityje orbitinės Saulės jėgainės gali būti reikšminga elektros generavimo dedamoji.
Veneroje, iš pirmo žvilgsnio, situacija dar geresnė – būdama arčiau Saulės, planeta gauna kone dvigubai daugiau energijos, nei mūsų planeta. Iš kitos pusės, tanki atmosfera sunkiai praleidžia energiją.
Būtent šią problemą ir bando spręsti naujojo tyrimo autoriai. Jie įvertino įvairius energijos perdavimo iš orbitos į paviršių būdus. Efektyviausias pasirodė balionas, kybantis maždaug 47 kilometrų aukštyje, bei siunčiantis sukauptą energiją žemyn lazerio spinduliu. 47 kilometrai yra šiek tiek žemiau, nei Veneros debesų sluoksnis, tačiau Saulės šviesos pro juos prasiskverbia dar nemažai – taigi, Saulės baterijos būtų veiksmingos.
Tuo tarpu debesys trukdo siųsti spinduliuotę žemyn, nes praleidžia vienokio bangos ilgio spinduliuotę, o gilesnė atmosfera – kitokio, tad nei vienas bangos ilgis (išskyrus labai ilgas radijo bangas) neprasimuštų kiaurai.
Radijo bangos energijos siuntimui netinka, nes labai išsisklaido į šalis, tad joms sugauti reikėtų milžiniškos antenos. Daug patogiau juos siųsti lazerio spinduliu: 1022 nanometrų infraraudonieji spinduliai iš 47 kilometrų aukščio paviršių pasiektų gana efektyviai – paviršinis zondas gautų apie 20 proc. išsiunčiamos energijos.
Problema – tokio bangos ilgio lazerių kol kas neturime, artimiausi veikia bent 20 nanometrų nutolusiais ilgiais. Sukurti tinkamą lazerį turėtų būti įmanoma, jei toks energijos perdavimo metodas būtų parinktas kaip geriausias.
Dar vienas iššūkis – baliono padėties išlaikymas, mat stiprūs vėjai greičiausiai mėtytų jį į visas puses. Nepamesti paviršinio zondo ir laikyti į jį tinkamai nukreiptą lazerio spindulį būtų sudėtinga, bet turbūt irgi įmanoma.
Šiuo metu jokio paviršinio zondo siųsti į Venerą neplanuojama – iš dalies ir dėl tų pačių technologinių iššūkių. Bet energijos perdavimo sistema leistų atsisakyti energijos generatorių ar didelių baterijų pačiame zonde ir supaprastintų jo gamybą.
Netrukus į Venerą išskrisiančios orbitinės misijos padės geriau suprasti ir planetos atmosferos savybes – o tai savo ruožtu leis detaliau įvertinti siūlomos sistemos įdiegimo galimybę.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Acta Astronautica“.
