Jie paėmė trijų detektorių, įrengtų Rusijoje, Suomijoje ir Argentinoje, kosminių spindulių duomenis, JAV geologijos tarnybos žemės drebėjimų duomenis, bei Saulės dėmių duomenis – ir išnagrinėjo jų tarpusavio koreliacijas.
Aptikta labai aiški koreliacija tarp kosminių spindulių, pasiekiančių Žemės paviršių, srauto ir bendro žemės drebėjimų, kurių stiprumas viršija keturis balus, intensyvumo. Tiesa, koreliacija aiški tampa tik tada, kai kosminių spindulių duomenys paslenkami 15 dienų į priekį. Kitaip tariant, kosminių spindulių srauto išaugimas rodo didelę tikimybę, jog po dviejų savaičių bus stipresni žemės drebėjimai.
Deja, padalinus drebėjimų duomenis pagal vietoves, koreliacija pranyksta, taigi panaudoti sąryšio prognozei, kur vyks drebėjimai, neįmanoma.
Visgi net ir tokios žinios labai naudingos, nes prognozuoti žemės drebėjimų intensyvumą be galo sudėtinga. Taigi, žinodami, kada verta jų tikėtis daugiau, mokslininkai ir vyriausybių atstovai galės pasiruošti galimiems sukrėtimams.
Fizikinis ryšys tarp šių reiškinių susijęs su procesais Žemės branduolyje. Ten judančios srovės kuria planetos magnetinį lauką. Jei srovės susilpnėja, nusilpsta ir magnetinis laukas, tad Žemę pasiekia daugiau kosminių spindulių, kurie, susidūrę su atmosferos dalelėmis, paskleidžia antrinių energingų dalelių lietų, detektuojamą įvairiose observatorijose (tas daleles aptikti galima netgi išmaniaisiais telefonais). Tikėtina, kad nusilpusios srovės sukelia ir seisminius efektus, kurie iš branduolio per mantiją pasiekia plutą ir pasireiškia drebėjimais.
Duomenyse atrasta ir kitų, netikėtų, detalių: pavyzdžiui, koreliacija sustiprėja kas 10–11 metų, taigi turi panašų periodiškumą, kaip ir Saulės aktyvumas. Tiesa, koreliacija stipriausia yra ne ties Saulės aktyvumo piku.
Kitas periodas lygus Žemės žvaigždinei parai – laiko tarpui, per kurį Žemė atsisuka ta pačia kryptimi žvaigždžių atžvilgiu. Jis yra beveik keturiomis minutėmis trumpesnis už įprastą, saulinę, parą.
Kaip paaiškinti šiuos periodiškumus, kol kas nežinia, o hipotezių yra įvairių, apimančių netgi tamsiosios materijos pasiskirstymą Saulės aplinkoje.
Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „Journal of Atmospheric and Solar-Terrestrial Physics“.
