Gali būti, kad Saulę apsaugojo tankių šaltų dujų juosta. Kai kuriuose meteorituose randama inkliuzų, kuriuose gausu kalcio ir aliuminio. Jų amžius viršija 4,5 milijardo metų – tai yra pirmieji kieti objektai, žymintys Saulės sistemos pradžią.
Inkliuzuose randami skirtingi radioaktyvaus aliuminio izotopo pėdsakai – vienuose jo formuojantis buvo daugiau, kituose mažiau. Radioaktyvaus aliuminio skilimo pusperiodis nesiekia net milijono metų, taigi per geologišką trumpą laiką jis pranyksta.
Skirtingi izotopo kiekiai rodo, jog tam tikru metu, jau pradėjus formuotis Saulės sistemai, ją pasiekė didelis radioaktyviu aliuminiu praturtintos medžiagos srautas. Pagrindinis radioaktyvaus aliuminio šaltinis Visatoje yra supernovos, taigi greičiausiai Saulės aplinkoje sprogo supernova. Tačiau apskaičiavus, kaip arti ji turėjo sprogti, kad pas mus atneštų tiek aliuminio, gaunamas netikėtas rezultatas: atstumas negalėjo būti didesnis nei keletas parsekų. Kitaip tariant, supernova turėjo sprogti tame pačiame dujų debesyje, iš kurio formavosi ir Saulė.
Bet tokio artimo sprogimo banga išardytų protoplanetinį diską, taigi nebeliktų iš ko formuotis planetoms. Naujojo tyrimo autoriai pateikė galimą dilemos sprendimą.
Jie pasirėmė pastarųjų metų atradimais žvaigždžių formavimosi srityje: dabar žinome, kad mažos masės žvaigždės dažniausiai formuojasi tankiuose dujų „siūluose“, o masyvios – tų siūlų sankirtose. Taigi Saulė greičiausiai augo siūlo viduje ar pakraštyje, o supernova sprogo gretimoje sankirtoje.
Pasiekusi tankias dujas, smūginė banga gerokai sulėtėjo ir ėmė ardyti dujų sankaupą, bet tam reikėjo laiko. Per 300 tūkstančių metų, kiek užtruktų visiškai išardyti siūlą, smūginė banga išsisklaido ir tampa nebepavojinga Saulei. Tuo tarpu radioaktyvus aliuminis, sklindantis kartu su banga, kaupiasi siūle ir patenka į Saulės sistemą, o vėliau ir į meteoroidus, kurie galiausiai nukrenta Žemėje.
Kol kas šis tyrimas yra bene vienintelis bandymas pritaikyti žinias apie žvaigždėdaros regionų geometriją, siekiant paaiškinti Saulės sistemos savybes. Ateityje tokių taikymų turėtų tik daugėti, taigi, gali būti, kad sužinosime ir daugiau įdomybių, kurias gerai paaiškina siūliška debesies struktūra.
Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „The Astrophysical Journal Letters“.
