Visgi yra ir esminis skirtumas: Veneros debesis sudaro daugiausiai sieros rūgštis. Ėdrus junginys tikrai gali suardyti įvairias ląsteles ar molekules, tad kyla klausimas, ar tikrai verta skirti dėmesio Veneros debesims, kaip potencialiai gyvybės zonai?
Naujame tyrime laboratoriniais bandymais parodyta, kad aplinka gali būti palankesnė gyvybei, nei įprastai manoma: DNR ir RNR sudarančios nukleobazės tokiomis sąlygomis išgyvena labai gerai.
Tyrimo autoriai paėmė penkių Žemės gyvybės naudojamų nukleobazių – adenino, citozino, guanino, timino bei uracilo – taip pat giminingų junginių diaminopurino, purino ir pirimidino mėginius ir patalpino juos koncentruotos sieros rūgšties pilnuose mėgintuvėliuose. Tada išnagrinėjo bandinių spektrą ultravioletiniame ruože ir gaunamą branduolių magnetiniu rezonansu, 15–20 minučių po bandinio paruošimo bei praėjus parai.
Abu kartus gauti spektrai buvo labai panašūs – tai rodo, kad molekulės liko stabilios ir praktiškai nesuiro. Šis atradimas prisideda prie pastaruoju metu padarytų keleto kitų, kuriais parodyta, jog sieros rūgštis gali veikti kaip geras tirpalas, leidžiantis vykti įvairiausioms cheminėms reakcijoms. Taigi, Veneros debesyse galime tikėtis rasti įvairių įdomių molekulių, o tarp jų gali pasitaikyti ir nukleobazių.
Ar tai reiškia, kad ten gali susiformuoti gyvybė ar, juo labiau, ar gyvybės ten jau dabar esama, atsakyti dar gerokai per anksti – bet verta užsiimti tolesniais tyrimais.
Tyrimo rezultatai publikuojami PNAS.
