Trys dangaus kūnai taip arti vienas kito mūsų platumoje vėl pasirodys tik 2028 m. kovo 28 d. Kadangi toks išsidėstymas taip pat pasirodys vakarais prieš ir po saulėgrįžos, ši savaitė yra puikus laikas pabūti lauke saulėlydžio metu – be to, papildomai bus matomas vadinamasis da Vinci švytėjimas – Saulės šviesa, kurią Žemė atspindi ant tamsaus Mėnulio paviršiaus – matomas ant besileidžiančio pusmėnulio.
Jau birželio 20 d., antradienį, mėnulio pjautuvas sudarys liniją danguje su ryškia Venera ir neryškiu Marsu. Mėnulis bus beveik apšviestas 8 proc., o jo patamsėjusi dalis ryškiai spinduliuos da Vinci švytėjimu.
Bet geriausias trijų kūnų vaizdas atsivers birželio 21 d., trečiadienį, per pirmąsias sutemas po vasaros saulėgrįžos pradžios (pati saulėgrįža nutiks 17 val. 57 min. Lietuvos laiku). Astronominės vasaros pradžią Šiaurės pusrutulyje pažymės trikampis, sudarytas iš Marso, Veneros ir 13 proc. apšviesto pusmėnulio. Neryškų Marsą be žiūronų ar teleskopo gali būti sunku pastebėti. Taip pat bus dar viena proga pasigrožėti da Vinci švytėjimu.
Paskutinis šios savaitės įsimintinas reginys bus dar kitą vakarą, kai birželio 22 d., ketvirtadienį, 21 proc. apšviestas pusmėnulis vėl susilygins su Marsu ir Venera – tačiau šį kartą iš viršaus. Mėnulis taip pat bus arti Regulo žvaigždės (dar vadinamos Karalių žvaigžde), esančios Liūto žvaigždyne.
Visus šiuos vaizdus bus galima pamatyti plika akimi, tačiau norint iš arti pamatyti įspūdingą da Vinci švytėjimą Mėnulio paviršiuje, pravers astronominiai žiūronai arba teleskopas.
Da Vinci švytėjimas
Kai kalbama apie Leonardo da Vinci, dažniausiai kalbama apie Mona Lisą arba XVI a. povandeninių laivų bei sraigtasparnių koncepcijas – tačiau mažai kam žinoma, kad vienas didžiausių Leonardo darbų yra ne paveikslas ar išradimas, o kai kas iš astronomijos srities: jis išsprendė senovinę Žemės šviesulio mįslę.
Da Vinci švytėjimą (angl. da Vinci glow, earthshine) galime pamatyti visada, kai saulėlydžio metu horizonte matosi pusmėnulis. Tūkstančius metų žmonės stebėjosi šiuo paslaptingu švytėjimu, tačiau niekas nežinojo, kaip ir kodėl jis atsiranda – iki XVI a., kai šį reiškinį išsiaiškino Leonardo da Vinci.
Beje, da Vinci idėją kuo puikiausiai patvirtino „Apollo“ misijos, kai astronautai nusileido mūsų palydove ir ten praleido keletą parų. Kai Mėnulyje nusileidžia Saulė, jame pasidaro tamsu – bet ne visiškai tamsu. Danguje vis dar išlieka šviesos šaltinis: Žemė. Mūsų planeta Mėnulio naktį apšviečia 50 kartų ryškiau nei Mėnulio pilnatis Žemę – ir sukuria tokį patį da Vinci švytėjimą.
Įsivaizduoti tai XVI amžiuje reikėjo tikrai lakios vaizduotės. Tuo metu juk niekas nebuvo lankęsis Mėnulyje – ir žiūrėjęs iš jo į Žemę. Maža to, dauguma žmonių net nežinojo, kad Žemė skrieja aplink Saulę (Koperniko Saulės sistemos teorija buvo paskelbta tik 1543 m., praėjus dvidešimt ketveriems metams po Leonardo mirties).
Leonardo visada pasižymėjo lakia vaizduote. Jo užrašų knygose gausu skraidančių mašinų, tankų, akvalangų ir kitų fantastiškų prietaisų, šimtmečiais pralenkusių savo laiką, eskizų. Jis net sukūrė robotą – šarvuotą riterį, kuris galėjo sėdėti, mojuoti rankomis ir judinti galvą, taip pat atverti ir užverti anatomiškai taisyklingą žandikaulį.
Ir blyškusis dangaus šviesulys garsiajam išradėjui buvo įdomi mįslė. Kaip dailininkas jis labai domėjosi šviesa ir šešėliais. Kaip matematikas ir inžinierius jis mėgo geometriją. Beliko tik kelionė į Mėnulį. Ir tai buvo kelionė, kurią teko atlikti mintyse.
Tiesa, jis klydo dėl dviejų dalykų. Pirma, Mėnulyje nėra vandenynų. Kai „Apollo 11“ astronautai nusileido Ramybės jūroje, jie išlipo ant uolų. Mėnulio „jūros“ sudarytos iš senovinės sukietėjusios lavos, o ne vandens.
Antra, Žemės vandenynai nėra pagrindinis Žemės švytėjimo šaltinis. Taip, Žemė švyti, nes atspindi Saulės šviesą, bet ją daugiausia atspindi debesys: kai „Apollo“ astronautai žvelgė į Žemę, vandenynai buvo tamsūs, o debesys – šviesūs.
Tačiau tai – tik smulkmenos. Svarbiausia, kad Leonardo pakankamai gerai suprato pagrindinius dalykus, rašo NASA.
Parengta pagal „Live Science“ ir NASA.
