NASA ir kitos observatorijos stebi Saulės sistemoje aptiktų objektų orbitas, ypač atidžiai stebėdamos 140 metrų ir didesnius arti Žemės esančius objektus (angl. near Earth objects, NEO), kurie, jei susikirstų su Žeme, galėtų sukelti katastrofą. Stebėdami orbitas astrofizikai gali įvertinti būsimas objektų orbitas ir numatyti, ar jie atsidurs mūsų Saulės sistemos dalyje.
Iki šiol astronomams pavyko nuspėti žinomų objektų orbitas maždaug 100 metų į ateitį. Gera žinia ta, kad, pasak NASA, „per ateinančius 100 metų nė vienas žinomas didesnis nei 140 metrų asteroidas neturi didelės tikimybės atsitrenkti į Žemę“. Dar geresnė naujiena ta, kad Oscaro Fuenteso-Muñozo vadovaujamai komandai iš Kolorado Boulderio universiteto pavyko žengti dar toliau ir numatyti didesnių asteroidų skriejimo kryptis 1 000 metų į ateitį.
„Įvertinti susidūrimo riziką ilgesniu laikotarpiu yra iššūkis, nes didėja orbitos neapibrėžtumas. Siekdami įveikti šį apribojimą, analizuojame minimalaus orbitų susikirtimo atstumo (angl. Minimum Orbit Intersection Distance, MOID), kuris padeda nustatyti artimiausius galimus asteroido ir Žemės susidūrimus, raidą, – savo straipsnyje aiškina komanda. – MOID evoliucija išryškina NEO, kurie ilgesnį laiką būna netoli Žemės, ir mes siūlome metodą, leidžiantį įvertinti didelio susidūrimo su Žeme tikimybę šiais laikotarpiais.“
Taikydama šį metodą, komanda galėjo atmesti daugumos arti Žemės esančių objektų galimybę susidurti su mūsų planeta per artimiausią tūkstantį metų. Komandos teigimu, tikimybė, kad į mus trenksis asteroidas per ateinančius 3000 metų, atrodo gana maža: labiausiai tikėtino objekto – asteroido 7482 (1994 PC1) – susidūrimo su Žeme tikimybė yra tik 0,00151 proc.
Apytikriais skaičiavimais, rasta 95 proc. didesnių nei 1 km dydžio objektų – taigi, yra tikimybė, kad vienas iš dar nerastų objektų skrieja tiesiai į mus. Tačiau didelių asteroidų susidūrimai su Žeme yra gana reti ir tai galima nustatyti tyrinėjant smūginius kraterius visame pasaulyje. Nepaisant to, NASA ruošiasi tokiai situacijai ir praėjusiais metais jai pavyko nukreipti asteroidą į jį atsitrenkus zondui.
Komanda tikisi, kad jų metodas gali būti naudojamas nustatant potencialiai pavojingus objektus ir kada turėtume saugotis arti esančių asteroidų.
„Ilgalaikis pavojingumo reitingas galėtų būti pateiktas planetų gynybos bendruomenei, – daro išvadą komanda, – nes pavojingiausi NEO turėtų būti objektai, kuriuos būtų galima išsamiau stebėti ir ateityje vykdyti tyrimų misijas.“
Straipsnis – kuris buvo priimtas publikuoti žurnale „The Astronomical Journal“ – paskelbtas išankstinių publikacijų duomenų bazėje „arXiv“.
Parengta pagal „IFLScience“.
