Naujame tyrime nagrinėjama, kokį poveikį valgoma planeta turi žvaigždei. Pasitelkę skaitmeninius modelius, tyrėjai apskaičiavo, kaip vystosi 1–10 Jupiterio masių planetos, kai jas apgaubia didėjanti 1–2 Saulės masių žvaigždė.
Planetos orbitos periodas visais atvejais siekia apie mėnesį, o pilnas įkritimas į žvaigždę užtrunka 100–1000 orbitų, arba 10–100 metų. Priartėjusi prie žvaigždės centro arčiau, nei maždaug Saulės spindulys, planeta suardoma dėl žvaigždės gravitacijos. Iki suardymo planeta garuoja ir lėtėja žvaigždės išoriniame sluoksnyje – konvekciniame apvalkale.
Daugeliu atvejų planetos perduodama energija išsisklaido žvaigždėje daugmaž tolygiai ir žvaigždė paryškėja apie porą kartų per keletą metų. Planetai suirus, žvaigždės šviesis išlieka padidėjęs dar iki šimtmečio.
Dar vienas būdas aptikti valgomą planetą – žvaigždės virpesių matavimas. Žvaigždėje judanti planeta labai pakeičia tiek virpesių dažnių pasiskirstymą, tiek jų priklausomybę nuo žvaigždės sukimosi. Jei planeta masyvesnė nei penki Jupiteriai, o žvaigždė ypač arti gyvenimo pabaigos, planetos poveikis didesnis – žvaigždės išorinis apvalkalas ima plėstis viršgarsiniu greičiu. Tada žvaigždė sušvinta žybsniu, vadinamu raudonąja nova.
Tokių žybsnių kartais aptinkama. Iki šiol nebuvo aišku, kas juos sukelia. Tyrėjų skaičiavimais, planetų suvalgymai gali paaiškinti didžiąją dalį blausių raudonų novų, įvykstančių Galaktikoje.
Įdomu, kad visais nagrinėtais atvejais planeta suardoma anksčiau, nei suteikia žvaigždei pakankamai energijos ir judesio kiekio momento, kad visiškai numestų išorinius jos sluoksnius. Būtent toks scenarijus dažnai naudojamas norint paaiškinti planetų egzistavimą prie baltųjų nykštukių atstumais, gerokai mažesniais už žvaigždės-milžinės spindulį. Naujieji rezultatai verčia abejoti šio scenarijaus tikėtinumu.
Tyrimo rezultatai skelbiami „ArXiv“.
