Arti skriejančioms planetoms tai, aišku, yra blogos žinios – žvaigždė jas tiesiog praryja. Iki šiol astronomai buvo aptikę ne vieną žvaigždę, kurios spektre matyti palyginus neseniai prarytos planetos pėdsakų – sunkių cheminių elementų, kurie žvaigždės paviršiuje negalėjo atsirasti niekaip kitaip, kaip tik suirus masyviam uoliniam kūnui.
O dabar pirmą kartą užfiksuota planetos valgymo proceso eiga. Prieš maždaug trejus metus užfiksuotas trumpas regimųjų spindulių žybsnis Galaktikos diske, sužibęs per maždaug 10 dienų, o vėliau blėsęs apie pusmetį. Kartu pastebėtas žybsnis ir infraraudonųjų spindulių ruože. Tiesa, jis ir prasidėjo anksčiau, ir truko ilgiau. Rentgeno spindulių pokyčio neužfiksuota. Tokios savybės – gana neįprastos, ir leido atmesti daugelį galimų žybsnio kilmės paaiškinimų.
Pavyzdžiui, praktiškai visi žybsniai, nutinkantys dvinarėse sistemose su viena kompaktiška komponente – baltąja nykštuke, neutronine žvaigžde ar juodąja skyle – pasižymi stipria rentgeno spinduliuote. Spektro matavimai leido atmesti ir jaunų žvaigždžių žybsnius – jų metu įkaitusi plazma skleidžia emisijos linijas, kurių šio žybsnio spektre neužfiksuota.
Taip pat spektras leido nustatyti, kad žybsnis įvyko palyginus vėsiame, apie 3600 kelvinų temperatūros, objekte. Palyginimui Saulės paviršiaus temperatūra siekia 5700 kelvinų, baltųjų nykštukių matuojama dešimtimis tūkstančių.
Tolesni stebėjimai ir žybsnio eigos modeliavimas galiausiai davė atsakymą, kas nutiko: žvaigždė susijungė su mažesne kompanione, o proceso metu dalis abiejų medžiagos išmesta į aplinką. Labiausiai tikėtina, kad žvaigždės masė artima Saulės, ji tik pradeda plėstis į raudonąją milžinę, o praryta planeta buvo mažesnė nei 10 Jupiterio masių.
Nors tai tik pirmasis toks atradimas, remiantis juo bei bendru dangaus stebėjimų laiku, galima apskaičiuoti panašių įvykių dažnį Paukščių Take.
Tikėtina, kad kasmet mūsų Galaktikoje praryjama maždaug viena planeta. Po poros metų darbą pradėsiantis Veros Rubin teleskopas turėtų kasnakt skanuoti visą dangų, ieškodamas šviesio pokyčių, kurie žymi įvairiausius žybsnius ir panašius trumpalaikius reiškinius. Jo duomenyse greičiausiai aptiksime ne vieną planetos prarijimo įvykį. Jie padės suprasti, kaip planetos medžiaga išsisklaido žvaigždėje ir geriau interpretuoti kitus, jau planetas prarijusių žvaigždžių, stebėjimų duomenis.
Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „Nature“.
