Stygų teorijos specialistai nėra tuo įsitikinę: jų teigimu, kai kurie kiti dariniai iš toli gali apsimesti juodosiomis skylėmis, nors iš arti jų savybes gerokai skiriasi.
Topologiniais solitonais vadinami stabilūs erdvėlaikio išsikreipimai. Toks apibrėžimas tinka ir juodosiomis skylėms, bet solitonus sukuria ne masė, o kompaktiškų dimensijų efektai, kurių paprastai nesimato makroskopiniuose masteliuose.
Tiesa, tik tuo atveju, jei stygų teorija, apjungianti kvantinę fiziką ir reliatyvumo teoriją, yra teisingas realybės aprašymas. Tyrimo autoriai apskaičiavo, kaip linksta šviesos spinduliai aplink įvairius solitonus ir kokie vaizdai būtų matomi dideliu atstumu.
Atsirinkę objektus, kurių išvaizda iš toli atitinka paprasčiausių nesisukančių juodųjų skylių, jie nustatė, kad iš arti šie objektai turėtų atrodyti ne tamsūs, o išskydę. Priartėję prie jų fotonai ima skrieti labai įvairiomis orbitomis, stipriai paraudonuoja, o galiausiai stebėtojo link pasuka iš įvairiausių pusių, taip sukurdami labai neryškų paties solitono ar jo užstojamų darinių vaizdą.
Šiandieninius juodųjų skylių šešėlių atvaizdus gali paaiškinti ir solitonai, bet ateityje, atvaizdams gerėjant, modelio prognozes bus galima patikrinti. Kartu tai būtų ir stygų teorijos – ar bent jos dalies – patikrinimas.
Tyrimo rezultatai skelbiami „arXiv“.
