Pasinaudodami erdvėlaikio triuku astronomai aptiko vieną didžiausių kada nors rastų juodųjų skylių, kurios masė yra maždaug 30 mlrd. kartų didesnė už Saulės masę.
Milžinišką juodąją skylę, kuri slypi už 2,7 mlrd. šviesmečių nuo Žemės ryškiausioje galaktikų telkinio Abell 1201 galaktikoje, išdavė milžiniškas iškreiptų šviesos spindulių lankas, kurį ištempė didžiulis juodosios skylės gravitacinis laukas.
Ši kosminė milžinė yra didžiausia, kokia tik gali tapti juodoji skylė, teigia ją aptikę astronomai. Tačiau tai gali būti tik pirmoji iš daugelio kosminių milžinių, kurias komanda galėtų pastebėti naktiniame danguje naudodama šį metodą. Ultramasyvių juodųjų skylių aptikimas yra tik pirmas žingsnis siekiant išsiaiškinti, kaip jos užauga tokios didelės, rašoma žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“ paskelbtame straipsnyje.
A.Einsteino bendroji reliatyvumo teorija aprašo, kaip masyvūs objektai iškreipia erdvėlaikio audinį. Jis paaiškino, kad gravitaciją sukelia ne nematoma jėga, o tiesiog mūsų patirtis, kai erdvėlaikis kreivėja veikiant materijai ir energijai.
Ši išlenkta erdvė nustato energijos ir materijos judėjimo taisykles. Pagal vieną garsiausių bendrojo reliatyvumo teorijų, šviesa, keliaujanti per labai išlenktą erdvėlaikio sritį, keliauja kreivai. Šį gravitaciniu lęšiu vadinamą efektą astronomai gali panaudoti aptikdami neryškius dangaus objektus, kurių kitu atveju nepastebėtų.
„Dauguma mums žinomų didžiausių juodųjų skylių yra aktyvios būsenos, kai materija, pritraukta prie juodosios skylės, įkaista ir išskiria energiją šviesos, rentgeno spindulių ir kitokios spinduliuotės pavidalu, – teigė tyrimo autorius ir Durhamo universiteto (JK) astrofizikas Jamesas Nightingale'as. – Tačiau gravitacinis lęšis leidžia tirti neaktyvias juodąsias skyles, o tai šiuo metu neįmanoma tolimose galaktikose“.
Pastebėję aplink neaktyvią juodąją skylę iškreiptos šviesos lanką, tyrėjai pasinaudojo informacija apie tai, kaip ji ištempė šviesą, kad atkurtų juodosios skylės dydį. Padarę didelės skiriamosios gebos nuotraukas Hubble kosminiu teleskopu ir įkėlę jų matavimus į „DiRAC COSMA8“ superkompiuterį, tyrėjai modeliavo, kokio dydžio turėtų būti juodoji skylė, kad išlenktų šviesos spindulius tiek, kiek jie išsilenkė.
Jie nustatė, kad ši juodoji skylė yra net 30 milijardų Saulės masių – taigi, ji maždaug 8000 kartų didesnė už supermasyvią juodąją skylę, esančią Paukščių Tako centre.
Didžiausia kada nors rasta juodoji skylė yra TON 618, kurios masė yra maždaug 40 mlrd. saulės masių.
Taip tyrinėdami masyvias juodąsias skyles, mokslininkai galėtų suprasti, kaip šios kosminės milžinės išaugo iki tokių neįtikėtinų dydžių – o taip pat ištirti, kokią įtaką jos daro visatos evoliucijai.
„Šis metodas leistų mums aptikti daug daugiau juodųjų skylių už mūsų vietinės Visatos ribų ir atskleisti, kaip šie neįprasti objektai evoliucionavo toliau kosminiame laike“, – sakė J.Nightingale.
Parengta pagal „Live Science“.
