Panašių reiškinių gali nutikti ir Saulei artėjant prie gyvenimo pabaigos, išsiplėtus į raudonąją milžinę. Kitur Galaktikoje randame panašių procesų pasekmių – įrodymų, kad kokia nors žvaigždė neseniai prarijo planetą.
Taip pat randame ir dar keistesnių reiškinių: planetų, kurios skrieja palyginti trumpomis orbitomis aplink baltąsias nykštukes. Baltoji nykštukė yra į Saulę panašios žvaigždės liekana, atsiradusi po raudonosios milžinės stadijos.
Planetos kartais skrieja arčiau nykštukės, nei numanomas raudonosios milžinės spindulys. Ar tai reiškia, kad planeta į tokią orbitą atmigravo jau po žvaigždės mirties? Toks scenarijus įmanomas, bet menkai tikėtinas, nes aplink nykštukę nėra dujų disko, kuris sudaro galimybę planetai migruoti. Dabar pateiktas naujas galimas paaiškinimas: planeta buvo apgaubta raudonosios milžinės, bet išgyveno šį procesą neišgaravusi.
Tyrėjai sumodeliavo, kaip vystytųsi įvairaus dydžio planetos, apgaubtos besiplečiančios Saulės masės žvaigždės. Jie išnagrinėjo du atvejus: kai žvaigždė tik pradeda plėstis ir pasiekia 10 kartų už Saulės didesnį spindulį, ir kai ji pasiekia maksimalų 200 kartų didesnį spindulį.
Abiem atvejais planeta „sujaukia“ išorinius žvaigždės sluoksnius ir numeta juos į šalis. Šis procesas gali pašviesinti žvaigždę šimtus ar net tūkstančius kartų. 10 Saulės spindulių žvaigždė ryškesnė išlieka apie tūkstantį metų, 200 spindulių – kelis dešimtmečius.
Jei planeta masyvi – Jupiterio masės arba didesnė – ji išsilaiko pakankamai ilgai, kad žvaigždės išoriniai sluoksniai išlaksto į šalis ir planeta išgyvena, nors ir netekusi dalies masės. Į Žemę panaši planeta visada išgaruoja anksčiau, nei išsvaidomi žvaigždės išoriniai sluoksniai.
Taigi, dujinės milžinės gali išgyventi prarijimą ir vėliau likti suktis aplink žvaigždės liekaną.
Tyrimo rezultatai skelbiami „arXiv“.
