Nepaisant to, kad tai įvyko tolimojoje Saulės pusėje, panašu, kad Žemėje įvykis sukėlė nedidelę geomagnetinę audrą. Prie to galėjo prisidėti ir šeštadienį įvykęs mažesnis ir daug lėtesnis CME, kuris, kaip buvo prognozuojama, turėjo apglėbti Žemę.
CME – tai Saulės plazmos ir su ja susijusio magnetinio lauko išsiveržimai į kosmosą, paprastai vykstantys kartu su Saulės žybsniais. CME yra dažni, tačiau dauguma jų yra per maži, kad padarytų didesnę žalą. Be to, paprastai jie nevyksta į Žemės pusę. Preliminariais skaičiavimais, vakarykštis įvykis yra „itin retas“: greičiausiai įvykstantis vieną ar du kartus per kelis dešimtmečius.
1989 m. CME ir X-15 klasės Saulės žybsnis užgriuvo Žemės magnetosferą įkrautomis dalelėmis – ir JAV ne tik sukėlė šiaurės pašvaistes iki pat Floridos, bet ir sutrikdė Kanados miesto Kvebeko elektros energijos tiekimo tinklą ir visoje provincijoje devynioms valandoms buvo nutrauktas elektros energijos tiekimas. Gamtinių nelaimių mastu tai gali atrodyti nedaug, tačiau Saulės aktyvumas, dėl kurio tai įvyko, buvo nedidelis – palyginti su tuo, kas yra įmanoma.
Daug didesnė audra, vadinama Carringtono įvykiu, 1859 m. sutrikdė telegrafo darbą Šiaurės Amerikoje. Jei tai įvyktų šiandien, pasekmės būtų skaudesni: būtų bent iš dalies sugriauti elektros tinklai, iš orbitos išmesti palydovai, sutriktų vandens tiekimas ir internetas. Pagal vieną modelį apskaičiuota, kad vien Šiaurės Amerikoje išlaidos siektų 2,5 trilijono eurų – tačiau, jei būtų imtasi parengiamųjų veiksmų, šią sumą būtų galima smarkiai sumažinti.
Kol kas neaišku, ar pirmadienio CME prilygsta Carringtono įvykiui. Tam tikra prasme to neįmanoma sužinoti, nes XIX a. nebuvo galimybių tiksliai išmatuoti tokių audrų galios. Vis dėlto neabejojama, kad tokia audra, kokios šįkart išvengė Žemė, nepasiruošus galėtų padaryti daug žalos.
Saulė artėja prie savo ciklo maksimumo. Nepaisant kai kurių prognozių, kad šis ciklas bus švelnus, panašu, kad yra priešingai. Jau pasiekėme tokį aktyvumo lygį, kuris pagal dėmių skaičių ir CME bei Saulės žybsnių stiprumą prilygsta dviejų pastarųjų ciklų maksimumui, o iki pačio maksimumo dar gali būti likę daug metų.
Dėl to tikimybė, kad artimiausiu metu į mus smogs galingas CME, yra gerokai didesnė nei įprastai. Ilgalaikis pasiruošimas tokiam įvykiui gali apimti infrastruktūros atnaujinimą, tačiau daugeliu atvejų pasiruošti gali būti jau ir per vėlu.
Tačiau jei tai pasikartotų, galima imtis trumpalaikių veiksmų – pavyzdžiui išjungti elektros tinklus, kad būtų išvengta transformatorių perkrovos.
Tačiau kuo greitesnis CME, tuo mažiau laiko vyriausybės ir infrastruktūros įmonės turi sprendimo priėmimui, kad sumažintų didelės griūties riziką.
Carringtono tipo CME smūgio į Žemę rizika vertinama labai įvairiai – nuo maždaug 1 proc. per dešimtmetį iki 12 proc.
Paleontologai yra ieškoję tokių įvykių ženklų tikėdamiesi išsiaiškinti, kaip dažnai jie smogia Žemei – tačiau šis klausimas neišspręstas.
Parengta pagal „IFL Science“.
