Dėl šios priežasties mokslininkai ilgą laiką manė, kad Veneros gelmių karštis į paviršių sunkiasi daug lėčiau, nei Žemės. Bet nauja senų duomenų analizė rodo ką kita. Praeito amžiaus pabaigoje Venerą tyrinėjo NASA zondas „Magellan“. Tyrėjai dabar išnagrinėjo jo darytose nuotraukose matomas karūnas – apskritas struktūras, susidarančias dėl vulkaninių ir tektoninių procesų.
Karūnų plutos išsilenkimas leidžia apskaičiuoti jos storį – kuo plonesnė pluta, tuo mažiau išlinksta. Taip nustatyta, jog vidutinis Veneros plutos storis tėra apie 11 kilometrų – panašiai kaip ir Žemės vandenynų.
Per tokio storio plutą, net ir nesant tektoninių plokščių, šiluma turėtų sunktis maždaug 100 milivatų į kvadratinį metrą galia – sparčiau, nei vidutiniškai Žemėje. Tokia galia palyginama su Žemės šilumos skverbimusi tektoninių plokščių prasiskyrimo vietose.
Šis rezultatas prisideda prie grupės įrodymų, kad Veneros pluta nėra tokia jau neaktyvi. Ankstesnį vadinamąjį „stagnuojančio dangčio“ (angl. stagnant lid) modelį po truputį keičia „minkšto dangčio“ (angl. squishy lid) modelis, pagal kurį pluta reguliariai deformuojama karštų burbulų, kylančių iš planetos gelmių, ir kitų procesų.
Manoma, kad tokie procesai kadaise suskaldė Žemės plutą ir davė pradžią tektoninėms plokštėms. Taip pat atradimas padės geriau vertinti egzoplanetų savybes ir tinkamumą gyvybei – nes bus galima patikimiau įvertinti jų gelmių šilumos nuostolius.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Geoscience“.
