Mėnulyje, atrodytų, problema būtų dar didesnė, nes naktis ten trunka ne 12 valandų, o dvi savaites. Bet gali būti, kad realybė pasirodys esanti visai kitokia, ir Mėnulio kolonijas bus galima aprūpinti Saulės energija visą laiką, nenaudojant jokių didelių akumuliatorių.
Tokia idėja aprašyta naujame tyrime, kur kalbama apie bent keliasdešimties megavatų galios Saulės jėgainės įkūrimą. Ji būtų įrengiama arti vieno iš Mėnulio ašigalių – nelabai svarbu, kurio, bet greičiausiai pietinio, nes ten žinome daugiau vandens ledo telkinių, taigi ten kursis pirmosios kolonijos ar bent tyrimų stotys.
Saulės baterijos būtų išdėstomos ratu aplink ašigalį, pavyzdžiui ties 85 ar 88 laipsnių lygiagrete. Mėnulio spindulys apie keturis kartus mažesnis nei Žemės, todėl tokio rato ilgis būtų vos keli šimtai kilometrų. Mėnulio sukimosi ašis į orbitos plokštumą pasvirusi vos penkiais laipsniais, todėl arti ašigalio esančiuose regionuose Saulė visada kybo labai žemai virš horizonto. Nors apie pusę kiekvienos Mėnulio paros, t.y. apie dvi savaites, ji nusileidžia, tačiau bent dalis rato visada būtų apšviesta.
Sujungus visas ten pastatytas Saulės elektrines į vieną tinklą, jis energiją gamintų nuolatos beveik vienoda galia. Vietinės nakties metu būtų galima vykdyti atskirų Saulės elementų priežiūrą ir remontą. Greta rato būtų statomi energiją naudojantys pastatai, nuo deguonies gamyklų iki gyvenamųjų patalpų.
Tyrimo autorių skaičiavimais, siūlomas planas pareikalautų palyginus nedaug masės: apie šešis kartus mažiau, nei NASA svarstomas branduolinės jėgainės variantas, ir net šimtą kartų mažiau, nei Saulės elektrinių su baterijomis planas.
Turint omeny, kad šiuo metu nugabenti kilogramą įrangos į Mėnulį kainuotų apie milijoną dolerių, nenuostabu, kad bet koks masę taupantis planas skamba labai patraukliai. Tyrimo rezultatai publikuojami „Renewable Energy“.
