Ne tik Marsas, bet ir Venera: kaip šios planetos galėtų tapti antraisiais žmonių namais

Šiuo metu iš viso vykdoma daugiau nei 10 misijų, kurių metu robotai tyrinėja Marsą – į tą sąrašą patenka orbitiniai bei nusileidimo aparatai ir marsaeigiai.

Šios misijos yra ypatingai svarbios ir jomis pirmiausiai siekiama atsakyti į esminius klausimus apie Marso praeitį – visų pirma, ar jame kažkada buvo gyvybė (ar ji vis dar yra!).

Tikimasi, kad šios mokslininkų pastangos leis pasiekti didelę pažangą jau per ateinančius kelerius metus, o kulminaciją pasieks žmonių įgulos misija, planuojama kitą dešimtmetį.

Be to, kai kurie žmonės yra visiškai įsitikinę (tarp jų ir milijardierius Elonas Muskas), kad norint žmonijai  išlikti kaip civilizacijai, Marsą būtina kolonizuoti – ir paversti naujaisiais žmonijos namais.

Tai kelia įvairių klausimų apie sąlygas Marse ir apie tai, ar žmonės tikrai galėtų ten gyventi ilgesnį laiką. Nors yra strategijų, kaip užtikrinti maisto, vandens ir būsto poreikius bei radiacinę apsaugą trumpuoju laikotarpiu, teigiama, kad ilgalaikiam gyvenimui Marse reikės rimtos ekologinės inžinerijos – planetos teraformavimo.

Galbūt, atlikus rimtus planetos keitimo darbus, Marsas tikrai atitiktų savo slapyvardį „Žemės dvynys“. Tačiau visą dėmesį skirdami žmonėms, gyvenantiems Marse, mes linkę nepastebėti kitos Žemės kaimynės, taip pat žinomos kaip „Žemės sesuo“. Venera turi ką pasiūlyti, ir ji gali tapti geresne kandidate ilgalaikiam žmonių gyvenimui.

Bet ką tiksliai gali pasiūlyti „Žemės sesuo“, ko negali pasiūlyti „Žemės dvynys“? Pasirodo, yra keletas Veneros privalumų, nors siekiant juos išnaudoti, reikėtų įdėti nemažai pastangų.

Marsas – labiausiai tinkama gyventi Saulės sistemos planeta. Būtent todėl mūsų pastangos rasti nežemiškos gyvybės įrodymų šiuo metu yra sutelktos būtent ten.

Tačiau tai, kad Marsas yra kita labiausiai tinkama gyventi planeta, nereiškia, kad būtent ten ir reikia sutelkti visą dėmesį.

Dideliems Marso entuziastams ir ne tik verta žinoti, kad vidutinė temperatūra Marse yra -62,7 °C – žymiai žemesnė nei įprasta čia, Žemėje, 14 °C. Temperatūra Marso paviršiuje taip pat gali svyruoti nuo 20 °C vasarą pusiaujo regione (vidurdienį) iki -153 °C žiemos sezonu, prie ašigalių.

Ore sklando toksiški garai, daugiausia sudaryti iš anglies dioksido (96 proc.) su nedideliais kiekiais argono, azoto ir vandens garų, o atmosferos slėgis mažesnis nei 1 proc. Žemės slėgio. Taigi, Marso atmosfera taip pat yra per reta, kad būtų galima ja kvėpuoti.

Dar iškyla ir radiacijos klausimas. Čia, Žemėje, išsivysčiusiose šalyse gyvenantys žmonės per dieną vidutiniškai patiria 0,17 milisiverto (mSv) radiacijos dozę – arba 62 mSv per metus. Tuo tarpu Marso paviršius yra veikiamas maždaug 0,73 mSv per dieną arba 266 mSv per metus. Taigi, net keturis kartus daugiau, o esant padidėjusiam Saulės aktyvumui, tai dar blogiau.

Galiausiai, susiduriama ir su gravitacijos problema. Čia, Žemėje, visi antžeminiai organizmai išsivystė aplinkoje, kurioje objektai krenta maždaug 9,8 m/s² greičiu. Marse gravitacija sudaro 37,5 proc. tos, kokią gyvybė patiria Žemėje – 3,721 m/s².

Kaip parodė vykstantys tyrimai, mikrogravitacijos poveikis gali labai pakenkti žmogaus kūnui ir psichikai. Nors yra labai mažai tyrimų, susijusių su mažu gravitacijos lygiu – pvz., Mėnulio (16,54 proc.) ir Marso gravitacijos poveikiu – galima daryti išvadą, kad ilgalaikis poveikis turės panašių pasekmių.

Žinoma, yra strategijų, kaip spręsti beveik visas šias problemas, išskyrus gravitaciją. Pavyzdžiui, ekstremalių temperatūrų ir aukšto radiacijos lygio poveikį galima sumažinti sukuriant ant paviršiaus struktūras, kurios gali palaikyti reikiamą atmosferą ir pakankamai apsaugoti nuo spinduliuotės.

Kosmoso agentūros, institutai ir suinteresuotos komercinės kompanijos visame pasaulyje šiuo metu tiria būdus, kaip panaudoti Marso regolitą, ledą ir kitas medžiagas – tai procesas, vadinamas „In-Situ Resource Utilisation“, ISRU) – ir sukurti buveines, kurių išorinės sienos galėtų apriboti radiacijos poveikį. Šiose buveinėse būtų ir slėginė vidaus struktūra, kuri išlaikytų reikiamą atmosferą.

Pasinaudojant įvairiais ISRU metodais, maistas, vanduo ir energija taip pat gali būti išgaunami vietoje, pačiame Marse. Vietinis dirvožemis būtų naudojamas maistui auginti, vietinis ledas – geriamajam ir drėkinimo vandeniui tiekti, o saulės baterijos ir vėjo jėgainės – elektrai gaminti.

Taip pat yra siūlančių žengti dar toliau ir Marsą transformuoti taip, kad jis būtų pilnai pritaikytas Žemės gyvybės formoms. Toks procesas vadinamas teraformavimu.

Yra pasiūlyta daug būdų, kaip Marsą būtų galima teraformuoti. Visais atvejais atliekami trys bendrieji žingsniai: atmosferos sutankinimas, sušildymas ir poliarinio ledo tirpinimas. Laimei, visi šie trys dalykai yra vienas kitą papildantys ir gali būti pasiekti darant vieną dalyką: sukeliant šiltnamio efektą.

Vienas iš būdų tai padaryti – importuoti lakiuosius junginius, tokius kaip amoniakas ir metanas, kurių abiejų gausu išorinėje Saulės sistemoje. Abiem atvejais tai yra galingos šiltnamio efektą sukeliančios dujos, o amoniaką galima suskaidyti, kad būtų gautos buferinės dujos, kurios sutankintų atmosferą.

Kitos galingos šiltnamio efektą sukeliančios dujos, pavyzdžiui fluoras ir chlorfluorangliavandeniliai, taip pat buvo rekomenduojamos kaip paviršiaus šildymo priemonė. Kita idėja – padengti Marso paviršių žemao albedo (tamsia) medžiaga arba augalais, dėl kurių paviršiuje būtų sugerta daugiau šilumos. Garsus  ir populiarus astrofizikas Carlas Saganas rekomendavo tai padaryti poliariniuose regionuose, kad ištirptų ledo kepurės.

Yra ir radikalesnių idėjų – pavyzdžiui, orbitinio veidrodžio naudojimas Saulės spinduliams nukreipti į Marso ledo kepures. Didžiausia nauda būtų gaunama spindulius nukreipus į Marso pietinį poliarinį ledo kraštą, kurį daugiausia sudaro sausas ledas (užšalęs anglies dioksidas). Sublimuoto CO₂ ir vandens garų išsiskyrimas sukeltų stiprų šiltnamio efektą.

Kita idėja – meteorų, asteroidų ar ledinių asteroidų (turinčių ypač daug lakiųjų elementų) nukreipimas į Marso paviršių. Tai sukeltų dulkes, kurios leistų atmosferai sugerti daugiau Saulės spinduliuotės. Kai kurie netgi siūlo naudoti branduolinius įrenginius, kad ištirpdytų poliarines ledo kepures ir į orą pakeltų daugybę smulkių dalelių.

Siekdami užtikrinti, kad ši pasipildžiusi atmosfera laikui bėgant neišnyktų, NASA mokslininkai pasiūlė įrengti dirbtinį magnetinį skydą Saulės-Marso L1 Lagranžo taške. Kartu su tankesne atmosfera šis skydas taip pat drastiškai sumažintų Marso paviršių veikiantį radiacijos kiekį.

Kai visa tai bus padaryta, prasidės atmosferos pavertimas kažkuo, kuo galima kvėpuoti. Populiari idėja – pristatyti fotosintezuojančius organizmus, tokius kaip cianobakterijas ir kerpes, kad jie CO₂ paverstų deguonies dujomis. Taip pat gali būti sukurti dirbtiniai atmosferiniai procesoriai, kurie padėtų procesui.

Vienintelis likęs nežinomasis – gravitacija, kuriai nėra ilgalaikio sprendimo. Viena vertus, žmonės ateityje gali gauti medicininę priežiūrą, kuri spręs fizinius ir psichinius Marso gravitacijos padarinius. Be to, Marso orbitoje gali būti pastatytos besisukančios buveinės, kurios imituotų 1g jausmą.

Visgi, yra ir dar vienas mažesnis Marso gravitacijos trūkumas. Darant prielaidą, kad pagal oro slėgį (101,325 kPa) sukurtume atmosferą, lygią Žemei, laikui bėgant ji išlaikytų tik 38 proc šio slėgio (38,44 kPa). Tai reiškia, kad oras Marse visada būtų per retas komfortiškam kvėpavimui ir žmonėms vis tiek tektų su savimi nešiotis deguonies paketus.

Kaip ir Marsas, Venera kadaise buvo visiškai kitokia planeta. Remiantis įvairių misijų surinktais duomenimis, manoma, kad dar visai neseniai (geologine prasme) Venera buvo šilta ir drėgna planeta, kurioje vandenynai dengė 80 proc. paviršiaus.

Tai iš tikrųjų artima tam, ką mokslininkai manė apie Venerą dar iki tol, kol sovietų „Venera“ ir NASA „Mariner“ zondai neatskleidė, kokia pragariška vieta ji yra šiandien.

Be to, egzistuoja teorija, kad tik prieš 700 milijonų metų Venera buvo vidutinio klimato planeta, padengta vandenynais. Tai baigėsi turbūt dėl beveik visapasaulinio paviršiaus atsinaujinimo įvykio, nutikusio prieš 500 milijonų metų, kai burbuliavo dideli kiekiai magmos ir išleido į atmosferą didžiulius kiekius CO₂.

Ši magma prieš pasiekdama paviršių sukietėjo ir sukūrė barjerą, neleidžiantį atmosferos CO₂ reabsorbuotis į plutą. Tada prasidėjo šiltnamio efektas, dėl kurio smarkiai pasikeitė klimatas ir atsirado tokia aplinka, kokią matome šiandien.

Tačiau, jei planetą pavyktų atstatyti į buvusią būklę – panaikinus šiltnamio efektą (kas yra įmanoma) – žmonija turėtų į Žemę panašią planetą, kurios dydis, masė ir gravitacija būtų maždaug vienoda tam, ką turime Žemėje.

Venera – arčiausiai Žemės esanti planeta, kurios atstumas iki Žemės svyruoja nuo maždaug 38,2 milijono km iki maždaug 261 milijono km. Dėl mūsų orbitų prigimties Žemė ir Venera arčiausiai priartėja kas 584 dienas (1 metus ir 7 mėnesius), o tai yra žinoma kaip „nepilnavertė jungtis“ (ang. inferior conjunction).

Tuo tarpu vidutinis atstumas tarp Žemės ir Marso yra maždaug 225 milijonai km – svyruoja nuo 55,7 milijono km iki maždaug 401,3 milijono km. Žemės ir Marso planetos arčiausiai priartėja kas 26 mėnesius (2 metus ir 2 mėnesius), o tai žinoma kaip „opozicija“ (angl. opposition) – kadangi Saulė ir Marsas yra priešingose ​​dangaus pusėse (žiūrint iš Žemės).

Taigi, Venera ne tik priartėja prie Žemės arčiau nei Marsas, bet ir tą daro dažniau. Tai reiškia, kad misijos į Venerą galėtų vykti dažniau ir ten nuskristi užtruktų mažiau laiko.

Veneros gravitacija 90 proc. atitinka Žemės gravitaciją – 8,87 m/s² (0,904g). Palyginimui, Marso gravitacija sudaro maždaug 38 proc. Žemės gravitacijos (0,3794g). Tai reiškia, kad potencialiems naujakuriams su mažesne gravitacija susijusi rizika būtų daug mažesnė.

Žinoma, Venera turi tam tikrų iššūkių, kurie labai apsunkina perspektyvą ten gyventi. Dėl to teraformavimas yra ne tik gera idėja, bet ir potenciali būtinybė – darant prielaidą, kad daug žmonių norės ten gyventi. Priešingu atveju, jie turės gyventi tarp debesų plūduriuojančiuose miestuose (kas irgi įmanoma!)

Venera – karščiausia Saulės sistemos planeta, kurios vidutinė paviršiaus temperatūra siekia 464 °C – pakankamai karšta, kad ištirptų metalai, tokie kaip švinas ir cinkas. Atmosferoje taip pat sklando toksiški dūmai, daugiausia sudaryti iš anglies dioksido su nedideliais kiekiais azoto, sieros dioksido ir vandens garų.

Tačiau, priešingai nei Marse, atmosferos slėgis Veneroje yra didžiulis 9100 kPa – net 90 kartų didesnis už Žemės atmosferos slėgį. Norėdamas patirti tokį slėgį čia, Žemėje, žmogus turėtų pasinerti į 910 metrų gylį po vandeniu. Taigi, jei neturite transporto priemonės, kuri gali atlaikyti didelį karštį ir slėgį, niekaip nepriartėsite prie Veneros paviršiaus.

Lyg to būtų negana, Veneros atmosferą taip pat persmelkia sieros rūgšties lietaus debesys. Jie buvo pastebėti viršutinėje Veneros atmosferoje – ir tikėtina, kad negali kondensuotis arčiau paviršiaus. Tačiau erdvėlaiviai, bandantys nusileisti ant paviršiaus, pirmiausia turi prasiskverbti pro šią rūgštinę drobulę.

Venero sukimosi periodas lėčiausias iš visų pagrindinių planetų – ji aplink savo ašį apsisuka per maždaug 243 Žemės dienas. Be to, Venera sukasi priešinga kryptimi nei Saulė (retrogradinis sukimasis) – tai pastebėta tik dar vienoje kitoje planetoje (Urane).

Dėl lėto retrogradinio sukimosi Venera apskrieja aplink Saulę per beveik 225 dienas, o viena „Saulės diena“ Veneroje trunka 116,75 dienos. Tai reiškia, kad Veneros paviršiuje Saulė nusleidžia ir pakyla beveik kas keturis mėnesius (palyginti su 24 valandomis čia, Žemėje).

Venera taip pat yra izoterminė – o tai reiškia, kad jos temperatūra praktiškai nesikeičia. Taip yra dėl jos tankios atmosferos, lėto sukimosi ir mažo ašies pasvirimo (3°, palyginti su Žemės 23,5°) – o tai iš esmės reiškia, kad Veneroje nėra metų laikų ar dienos-nakties ciklo.

Jei manote, kad visa tai skamba tiesiog pragariškai, esate teisūs. Tačiau, atlikus tinkamą darbą, Venera galėtų tapti panašesne į atogrąžų rojaus salą.

Laimei, naudojant tinkamas ekologines technikas ir atliekant rimtą darbą, Venera gali būti paversta į vandenyninę planetą, kurioje temperatūra maloni, o paplūdinių labai daug. Kaip ir Marse, tai susiję su trimis pagrindiniais tikslais:

Panašiai kaip ir teraformuojant Marsą, šie trys tikslai papildo vienas kitą. Mūsų laimei, Veneros teraformavimas įmanomas, o žmonėms prie pokyčių būtų lengviau prisitaikyti. Pirmąjį pasiūlytą metodą sukūrė ne kas kitas, o jau minėtas Carlas Saganas – dar 1961 m. straipsnyje „Veneros planeta“.

Būtent šiame straipsnyje C.Saganas teigė, kad Veneros atmosferoje pasėjus genetiškai modifikuotus melsvadumblius, atmosferos anglies dioksidas palaipsniui galėtų būti paverstas organinėmis molekulėmis. Deja, vėliau atradus sieros rūgšties debesis ir Saulės vėjo poveikį, šis pasiūlymas tapo nepraktišku.

Po šio C.Sagano pasiūlymo praėjo dar trisdešimt metų, kol buvo pateikta dar viena idėja dėl Veneros teraformavimo – ją savo 1991 m. tyrime „Greitas Veneros teraformavimas“ aprašė britas Paulas Birchas savo . 

Pasak P.Bircho, Veneros atmosferos užtvindymas vandeniliu sukeltų cheminę reakciją, kurios produktai būtų grafitas ir vanduo. Grafitas būtų atskirtas, o vanduo pradėtų kristi lietaus pavidalu ir padengtų 80 proc. vandenynų paviršiaus.

Šis pasiūlymas daugeliui mokslininkų priminė, kokia Venera buvo prieš Kosminį amžių – kadaise buvo manoma, kad jos tankus dangaus skliautas buvo sudarytas iš lietaus debesų. Taigi „Ilgas lietus“ (Rayaus Bradbury mokslinės fantastikos apysaka apie Venerą) tapo Veneros teraformavimo sinonimu.

Kita idėja – užtvindyti Veneros atmosferą rafinuotu magniu ir kalciu, ką straipsnyje „Klimato stabilumas Veneroje“ pasiūlė planetų fizikas Markas Bullockas ir astrobiologas Davidas H.Grinspoonas.

Dar vieną pasiūlymą – naudoti Saulės spindulius – rekomendavo P.Birchas ir garsus kosmoso inžinierius bei kosmoso tyrinėtojas Robertas Zubrinas. Ši koncepcija apimtų mažų atspindinčių erdvėlaivių naudojimą Veneros atmosferoje, kad šie nukreiptų Saulės šviesą ir taip sumažintų globalią planetos temperatūrą.

Arba vieną didelį šešėlį galėtų mesti konstrukcija, išdėstyta Saulės-Veneros L1 Lagranžo taške, apribojanti Venerą pasiekiančios Saulės šviesos kiekį. Toks objektas taip pat blokuotų Saulės vėją, neleisdamas  nuplėšti Veneros atmosferą, o taip pat apsaugodamas planetą nuo Saulės radiacijos.

Tai sukeltų visuotinį aušinimą, dėl kurio atmosferoje esančios CO₂ dujos suskystėtų arba užšaltų, o vėliau nusėstų ant paviršiaus kaip sausas ledas (kuris galėtų būti išsiųstas už pasaulio ribų arba izoliuotas po žeme).

2003 m. NASA mokslininkas Geoffrey A.Landis paskelbė tyrimą „Veneros kolonizacija“, kuriame nurodė, kaip miestai gali būti statomi virš viršutinio Veneros debesų sluoksnio. Tokiame aukštyje temperatūra žmonėms būtų toleruotina, o atmosferos tankis leistų miestams plūduriuoti.

Šie miestai galėtų veikti kaip Saulės skydai ir apdorojimo stotys, o taip pat suteiktų ir pradinę gyvenamąją erdvę kolonistams. Laikui bėgant, kai Veneros atmosfera taptų ne tokia tanki, miestai migruotų į paviršių ir taptų kraštovaizdžio dalimi.

Kitas pasiūlymas – paspartinti Veneros sukimąsi, o tai galbūt suteiktų papildomos naudos sukuriant planetos magnetinį lauką. Yra keletas būdų, kaip tai padaryti – pavyzdžiui, nukreipti į Veneros paviršių didelius asteroidus arba pasitelkti masės variklius, ar dinaminio suspaudimo elementus, kad paviršiui būtų suteikta energijos ir impulso.

Tai leistų sukurti į Žemę panašų paros ciklą, o taip pat padėtų pašalinti dalį tankios Veneros atmosferos. O kosminiai liftai galėtų ištraukti debesis iš Veneros atmosferos ir išmesti juos į kosmosą, laikui bėgant ją palaipsniui retindami.

Galutinis to rezultatas būtų Venera, labai panaši į buvusią anksčiau. Tai būtų planeta, kurią daugiausia dengia vandenynai. Dėl Veneros geologinių ypatybių ir nedidelių aukščio skirtumų paviršius iš esmės būtų milžiniškas archipelagas su keliais didesniais žemynais.

Vienas iš jų būtų Ištarės žemė (Ishtar Terra) – žemynas šiauriniame Veneros pusrutulyje, maždaug Australijos ir žemyninės JAV dydžio.

Būtent čia yra aukščiausias Veneros taškas Maksvelo kalnai (Maxwell Montes). Šio kalnyno aukštis – 11 000 m, taigi jie aukštesnis už Everesto kalną (8 850 m) ir yra beveik 800 km skersmens.

Kitas svarbus žemės plotas yra Afroditės žemė (Aphrodite Terra), esanti palei pusiaują ir maždaug keturis kartus didesnė už Ishtar Terra teritoriją.

Trečioji žemė, Lados žemė (Lada Terra), yra šiek tiek mažesnė už Afroditės žemę. Likusią planetos paviršiaus dalį, remiantis NASA Goddardo kosmoso mokslo instituto (GISS) atliktais tyrimais, dengtų vandenynai, kurių gylis svyruotų nuo 10 m iki maždaug 300 m.

Pagalvokite apie Karibų jūrą, Polineziją ir Graikijos salas – bet visos planetos lygmeniu! Norėdami geriau suprasti, kaip tai atrodytų, peržiūrėkite šį šaunų žemėlapį! Ir, kaip minėta anksčiau, planetos paviršiaus gravitacija būtų gana artima Žemės gravitacijai. Taip prisitaikymas prie naujo pasaulio būtų dar malonesnis.

Laikui bėgant žmonės į Venerą galėtų atgabenti sausumos organizmus – augalus, medžius, bakterijas ir t.t. Atlikus tam tikrus pakeitimus, tai galėtų sukelti gyvybės sprogimą ir atogrąžų planetos vystymąsi, o didesnėse sausumos masyvuose atsirastų biologinės įvairovės džiunglės ir daugiau paplūdimių, nei galima įsivaizduoti.

Galbūt jau supratote, kokia yra ir neigiama to pusė. Jei manote, kad Venerai teraformuoti prireiks didžiulių pastangų, ir paversti ja draugiška žmonėms gyvenviete bus labai sudėtinga, esate visiškai teisūs. Nors Venera gali būti transformuota, kad taptų tokia, kokia ji buvo anksčiau, laiko, energijos ir išteklių prireiktų neįsivaizduojamai daug.

Elonas Muskas kartą apibendrino iššūkį sukurti Marse save išlaikantį miestą, naudodamas nekilnojamojo turto metaforą. 2012 m. interviu televizijai „CBS This Morning“ jis sakė: „Iš pradžių reikia gyventi kupole, bet laikui bėgant Marsą galite paversti tokiu, kad jis atrodytų kaip Žemė, ir galiausiai vaikščiosite lauke be jokių papildomų priemonių... tad reikia planetą apversti aukštyn kojomis“.

Jei į Marsą žiūrėtume kaip į ateities perspektyvą, „planetos apvertimas aukštyn kojomis“ tikrai būtų tinkamas apibūdinimas. Jei norime, kad ten kažkada gyentų daug žmonių, greičiausiai turėsime kardinaliai pakeisti planetos aplinką. Net ir tada liks ilgalaikių iššūkių, kurių, galbūt, niekada negalėsime išspręsti (t.y. mažesnė gravitacija).

Tačiau Marsas taip pat yra ruošiamas pokyčiams – o tai reiškia, kad artimiausiu metu jame galėtų būti įkurti kelis šimtus gyventojų turintys miestai. Laikui bėgant šie naujakuriai galėtų palaipsniui pakeisti Marso aplinką, todėl ji taptų tinkamesne vis didesniam kiekiui gyventojų. Iki to laiko, kai Marsas bus visiškai pakeistas, būtų galima išspręsti visus kitus jo pavojus.

Tuo tarpu Venera yra „nugriauta ir reikalauja atstatymo“, ir joje dar egzistuoja ir „asbesto problema“. Žinome, kad sklypas gali būti paverstas nuostabiu namu, o turto vertė pakils į viršų, tačiau šiuo atveju kalbame apie didžiulį įsipareigojimą pinigų ir laiko atžvilgiu.

Žinoma, jei norime galvoti apie ilgalaikę perspektyvą ir manyti, kad žmonija kada nors galės gyventi ir kitose planetose, nėra jokios priežasties manyti, kad Marso ir Veneros negalėsime paversti antraisiais žmonijos namais.

Tęsiant tą pačią sklypo ir namo metaforą, su laiku galime skirti savo dėmesį ir pastangas gretimo namo sklype įrengimui – ir pertvarkyti jį į dar vienus mielus namus sau ir savo vaikams. Kai žmonės jame apsigyvens, galime būti ramūs – jei kuris nors iš namų sudegs, visų ugnis nepasiglemš!