Priešingai nei vyrauja populiarus įsitikinimas, lygiadienis yra ne visa diena, bet tikslus momentas, kai Saulės spinduliai šviečia statmenai į Žemės pusiaują, o dėl tokios jų pozicijos dienos trukmė sąlyginai – bet ne visiškai tiksliai – susilygina su nakties trukme: pavyzdžiui, penktadienį dienos ilgumas yra ne lygiai 12 valandų, bet 12 val. 16 min. (taip nutinka dėl paties dienos apibrėžimo ir Žemės atmosferos, kuri veikia kaip lęšis ir iškreipia per ją einančius spindulius).
Tačiau šis įvykis tampa ir tam tikru riboženkliu gamtoje.
„Lietuvos gamtai tai reiškia, kad prasideda pirmos gilios šalnos ir atsiranda augmenijos spalvos, tarsi išsilieja visa spalvų paletė, – „Žinių radijo“ laidoje „Ryto espresso“ teigė etnologas bei istorikas Libertas Klimka. – O tas dienos ir nakties susilyginimas gamtai iš tiesų yra svarbus“.
Anot jo, anksčiau žmonės savaip pažymėdavo šį gamtos lūžio tašką. „Dažniausiai lygiadienį senovėje lietuviai įvardindavo kaip švento Mato dieną (kuri yra kiek anksčiau, rugsėjo 21 d.), ir turėjo keletą patarlių. Pirmoji – „Nuo Mataušo vanduo ataušo“. Taigi, nebegalima nei maudytis, nei vėžius gaudyti – nes pavojinga sveikatai, gali peršalti. Taip pat sakydavo, kad nuo Mato reikia palikti „kepeliušą už krosnies“ – tai reiškia, kad jau reikia pasiieškoti šiltesnės kepurės, nebe vasarinės skrybėlės.“
Pasak L.Klimkos, gamtos pokyčiai priversdavo žmogų pasiruošti – toliau visi darbai vykdavo jau po stogu.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad nors rimtuose istoriografiniuose šaltiniuose tokie dalykai kaip ugnies misterijos ir neminimi, bet prūsiškuose šaltiniuose minima šventė, kai prie laužo dievams būdavo aukojamas oželis – tai būdavo auka visiems dievams už užaugintą derlių ir tai, kad žiemos metu žmonės turės kuo maitintis.
Apie lygiadienį įprastai nutinka ir vadinamoji bobų vasara, tad etnologas papasakojo ir apie jos kultūrinę kilmę.
„Bobų vasara šiandien skamba truputį grubokai, bet seniau matyt turėta omenyje bobutes, žolininkes, kurios kaimo žmonėms būdavo pagalbininkės ligos atveju – o gimdyvėms pribuvėjomis. Ir žmonės tokiu metu, kada jau visas derlius iš esmės nuvalytas, prisimindavo tas gerąsias bobutes ir aplankydavo jas, nuveždami tam tikrą naujojo derliaus dalį, kad jos turėtų maisto žiemai. Ir turbūt iš tos globos, kai kaimo žmonės vieni kitiems padėdavo viskuo, ir kilęs bobų vasaros pavadinimas – nes tai būdavo rugsėjo gale ar spalio pradžioje, toks gražus keleto savaičių oro šypsnys, lyg paskutinis priminimas apie praėjusią vasarą“, – pasakojo L.Klimka.
Jo teigimu, dabar yra būtent tas laikas, kai su visais galima pasidalinti ne tik derliumi, bet ir džiaugsmais, ir rūpesčiais. „Ir mūsų tauta, prisimindama tokius gražius papročius, bus vieningesnė ir stipresnė įvairių iššūkių akivaizdoje“, – kalbėjo istorikas.
„Rudens lygiadienis yra tas momentas mūsų Saulutės kelionėje dangaus skliautu, kada ji kerta dangaus pusiaują – ir tas momentas labai tiksliai nustatomas astronominiais metodais. Šiemet jis bus rusėjo 23 dieną, pirmą valandą ir keletą minučių – bet vietos laiku dar reikėtų tris valandas pridėti, tad astronominė rudens pradžia nusikelia į paryčius. Bet įdomu tai, kad pažiūrėję į kalendoriaus lapelį, mes pamatytume, kad dienos trukmė dar yra žymiai didesnė už nakties, ir tik pirmadienį jos susilygins, – pasakojo L.Klimka. – O kame čia reikalas? Pasirodo, mums Žemės atmosfera prailgina šviesųjį paros tarpsnį. Tai yra fizikinis reiškinys: Žemės atmosferoje užlūžtantys spinduliai mums padovanoja dar keletą dienų, šviesesnių už naktį“.
