Vienas keisčiausių objektų Visatoje: neutroninės žvaigždės

Žvaigždės, kaip ir kiekvienas objektas visoje Visatoje, gimsta ir miršta. Kaip žvaigždė baigia savo gyvenimą, galiausiai lemia tik jos masė. Pačios žvaigždės egzistuoja tik dėl labai trapios pusiausvyros, esančios tarp karščio jos branduolyje ir gravitacijos. Kol žvaigždės branduolyje vykstančių termobranduolinių reakcijų metu išskiriama jėga yra lygi gravitacijos jėgai, ji kol kas, neturi dėl ko jaudintis. Deja, per milijonus ar net milijardus metų, branduolyje nebelieka pakankamai elementų, kad šios reakcijos toliau vyktų – ir žvaigždė pradeda eiti savo gyvenimo galo link.^1;2 Šiame etape žvaigždės baigtį nulemia jos masė. Mažos žvaigždės taps baltosiomis nykštukėmis, vidutinės po savęs paliks planetiškąjį ūką ir taip pat taps baltosiomis nykštukėmis.⁹ Tačiau kas gi atsitiks milžinėms?

Milžinių laukia įspūdinga baigtis. Pirmiausia jų išoriniai sluoksniai išsiplečia ir jos tampa raudonosiomis supermilžinėmis. Vėliau žvaigždės branduolys smarkiai susitraukia, tampa labai tankiu. Branduolyje helis virsta į anglį, anglis – į silicį ir galiausiai į geležį.

Čia reakcijos nutrūksta, kadangi geležis nebeišskiria energijos, o ją naudoja. Galiausiai gravitacija kovą tarp savęs ir reakcijų išskiriamos energijos laimi, ir pusiausvyra palinksta gravitacijos pusėn.^1;5 Visa žvaigždės masė yra gravitacijos stumiama į branduolį, kuriame ji kartu su geležiniu branduoliu kolapsuoja ir sprogsta. Tai mes vadiname supernova. Supernovos liekana yra tarpžvaigždinis ūkas, kurio centre gali susidaryti dvi liekanos, kurias ir vėl lemia masė. Sunkesnių žvaigždės liekanos taps juodosiomis skylėmis, o lengvesnių – neutroninėmis žvaigždėmis.

Šių žvaigždžių sandara bei savybės yra vienos keisčiausių visoje Visatoje: jų paviršiaus temperatūra gali siekti iki 100 milijardų Kelvinų (mūsų Saulės siekia vos 6000), jų gravitacija yra apie 2 milijardus kartų stipresnė nei Žemės, jos geba suktis aplink savo ašį net kelis kartus per sekundę, o jų skersmuo gali būti tik apie 20 kilometrų – nors jų masė gali siekti net 1,5 saulės masės. Šios žvaigždės tokios tankios, jog vienas arbatinis šaukštelis šios materijos svertų net apie 100 milijonų tonų.⁴ Nepaisant to, išorinis neutroninės žvaigždės sluoksnis yra galimai 10 milijardų kartų stipresnis nei pati stipriausia medžiaga Žemėje.⁸ Šie išorinių sluoksnių neutronai susijungia į branduolius ir sudaro beveik kietą plutą. Mantijos apačioje yra aptinkamos keistos bei sudėtingos branduolinės struktūros. Dažniausiai įsivaizduojame, kad branduoliai yra apvalūs – tačiau tai negalioja neutroninių žvaigždžių vidui.

Žvaigždės viduje branduoliai deformuojasi bei sudaro keistų formų sankaupas, astronomų vadinamas „branduoliniais makaronais“. Šių „makaronų“ yra dar ir skirtingų rūšių: spagečių, lazanijos ir pan. Kas yra dar giliau, po šiais „makaronais“, nėra žinoma. Spėjama, jog tai galėtų būti vadinamasis superskystis – skystis, kuriame nėra trinties.

Vis dėlto, žvaigždei mirštant ir tampant neutronine žvaigžde, tai nebūtinai būna jos pabaiga. Dvi neutroninės žvaigždės gali susidurti ir sprogti kilonova – t.y. sprogimas būtų dar stipresnis nei supernovos – ir mirti dar kartą. Po tokio sprogimo lieka tik juodoji skylė.³ Susidūrus dviems neutroninėms žvaigždėms, į kosmoso erdves išmetama dar daugiau medžiagų. Ir tik gan neseniai buvo atrasta, kad iš kilonovų sprogimų atsiranda dauguma dabartinių, mums žinomų sunkiųjų elementų – tokių kaip auksas, platina, uranas ir daugybė kitų.^4;6

Deja, mes žinome tik nedaug neutroninių žvaigždžių¹⁰ (tik apie 3000 Paukščių Tako galaktikoje), o nutikusių kilonovų – dar mažiau, tad šios žvaigždės yra gan nedaug ištirtos ir savyje gali slėpti dar daug naujos, mums nežinomos informacijos, kuri padėtų mus supantį pasaulį suprasti dar geriau.