Mokslininkai ištyrė penkių astronautų kraujo mėginius, paimtus prieš pat skrydį į Tarptautinę kosminę stotį, tik grįžus iš jos, o taip pat praėjus vienai ir trim savaitėms po sugrįžimo. Kosmose astronautai vidutiniškai praleido po pusmetį.
Jiems grįžus į Žemę, kraujyje rasta reikšmingai daugiau įvairių smegenyse gaminamų baltymų. Dalis baltymų žymi pažeidimus ilgose nervų skaidulose ir jas palaikančiose ląstelėse – glijose. Šie pokyčiai išliko maždaug savaitę po grįžimo iš kosmoso.
Daug ilgiau – bent tris savaites – išliko padidėjęs beta amiloido kiekis. Šis baltymas siejamas su įvairiomis neurodegeneracinėmis ligomis, pavyzdžiui Alzheimeriu. Beta amiloido pagausėjimas, lyginant su kiekiu kraujyje prieš skrydį, koreliavo su misijos trukme – ilgiau kosmose praleidusių žmonių smegenys buvo paveiktos labiau.
Dar viena medžiaga, kurios gausa pasikeitė, buvo tau baltymas, užtikrinantis smegenų komponenčių stabilumą. Tyrėjų teigimu, tokia baltymų įvairovė rodo, kad buvimas kosmose pažeidžia visas smegenis, o ne tik kurią nors jų dalį. Greičiausiai taip nutinka dėl suprastėjusio kraujo ištekėjimo iš smegenų: dėl to smegenyse pagausėja skysčio ir pakyla galvospūdžio slėgis. Bendrai pokyčius galima apibūdinti kaip nestiprią, bet ilgalaikę smegenų traumą ir pagreitėjusį susidevėjimą.
Prieš žmonėms skrendant į Marsą ar kitas tolimas vietas kosmose, šias problemas reikės išspręsti – nes keleri metai mikrogravitacijoje gali negrįžtamai pakenkti žmonių sveikatai.
Tyrimo rezultatai publikuojami JAMA Neurology.
