Sužinojus apie galimą susidūrimą pakankamai iš anksto – prieš dešimtmečius – iki asteroido galima nusiųsti erdvėlaivį, kuris prisitvirtinęs įjungtų variklius ir švelniai nukreiptų asteroidą į nepavojingą orbitą.
Bet ką daryti, jei toks planas nesuveikia? Arba jei apie atlekiantį asteroidą sužinome likus mažiau nei metams iki smūgio? Bene vienintelis „paskutinės vilties“ sprendimas – susprogdinti asteroidą branduoliniu užtaisu.
Naujame tyrime nagrinėjamos tokios intervencijos pasekmės. Tai, žinoma, ne pirmas kartas, kai mokslininkai bando nustatyti, kas nutiktų susprogdinus asteroidą, bet ankstesni darbai rėmėsi įvairiais supaprastinimais, mat įvertinti ir asteroido subyrėjimą, ir fragmentų judėjimą veikiant Žemės, Saulės bei kitų kūnų gravitacijai, labai jau sudėtinga.
Pritaikę naują algoritmą, tyrėjai galėjo sekti fragmentų judėjimą labai tiksliai. Jie sumodeliavo penkis galimus scenarijus, kuriuose maždaug 100 metrų skersmens asteroidas sprogdinamas megatonos galios branduoliniu sprogimu, kelių metrų aukštyje virš paviršiaus.
100 metrų skersmuo pasirinktas neatsitiktinai – toks asteroidas gali būti labai pavojingas, bet sunkiai aptinkamas. Tuo tarpu daug didesni asteroidai, galimai pavojingi Žemei, yra sukataloguoti ir sekami. Visi penki scenarijai paremti realistiškomis asteroidų orbitomis.
Visais atvejais nustatyta, kad didžioji dalis fragmentų aplenktų Žemę, net jei asteroidas suardomas likus vos mėnesiui iki smūgio į planetą. Į Žemę pataikanti masė tesiekia tūkstantąją pradinės asteroido masės dalį. Žinoma, tai nereiškia, kad branduoliniai sprogimai yra geriausias būdas išvengti pražūtingų asteroidų smūgių – bet kaip paskutinės vilties sprendimas, jie neatrodo labai blogai.
Tyrimo rezultatai publikuojami Acta Astronautica.
