XII amžiaus metraščiai nėra tokie detalūs, o ir astronomijos mokslas tada buvo, sakykime, be įrankių. Tačiau šis keistas šviesulys 1181 metais minimas kelis kartus – ir, panašu, tikrai egzistavo. Bet kas tai galėjo būti?
Tų laikų stebėtojai lygino jį su kitais dangaus kūnais. Panašu, kad objektas buvo toks ryškus kaip Saturnas. Rašytiniuose šaltiniuose išliko šio kūno pozicija dangaus skliaute, bet šių laikų mokslininkai niekaip negalėjo suprasti, kas tai galėjo būti. Ryškus kaip Saturnas, bet dingo po 6 mėnesių – kas?
Mįslę, atrodo, pagaliau pavyko įminti. Mokslininkai iš Honkongo, Jungtinės Karalystės, Ispanijos, Vengrijos ir Prancūzijos nustatė, kad tai, kas liko po to 1181-ųjų sprogimo, dabar yra ūkas Pa 30. Tai – vienas karščiausių tokių darinių Paukščių take. Manoma, kad jis susidarė susijungus dviems itin tankioms baltosioms nykštukėms. Tai – ypatingai retas supernovos tipas, kurį mokslininkai iki šiol prastai supranta.
Taigi, dangaus stebėtojai 1181 metais matė supernovos sprogimą, o dabar galime matyti po jo likusį ūką. Mokslininkai sujungė šį ūką su 1181-ųjų reiškiniu stebėdami ūko plėtimosi greitį – ir pagal tai nustatydami, kada įvyko sprogimas. Nustatyta, kad jis turėjo įvykti prieš maždaug 900 metų ir galėjo būti matomas iš Žemės. Tai – labai reta galimybė patyrinėti šio tipo supernovas ir geriau suvokti, kaip jos įvyksta ir kas po jų lieka.
Nuo 1006 metų iki dabar žmonėms pavyko pastebėti penkias ryškias supernovas. Mokslininkams iki šiol pavyko aptikti tik keturias iš jų. Ukas Pa 30 ,atrastas tik 2013 metais, užbaigia šį rinkinį. Na, bent jau taip manoma – 840 metų yra labai ilgas laiko tarpas, o mūsų galaktika – labai didelė.
