Marsaeigis „Curiosity“, tyrinėdamas molingas Marso nuosėdines uolienas Geilo krateryje – toje vietoje, kur nusileido – aptiko kai ką netikėto. Geilo krateris anksčiau buvo ežeru.
Molis yra ženklas, vedantis link gyvybės atradimo – nes ši medžiaga dažniausiai atsiranda tada, kai uolingi mineralai po kontakto su vandeniu supūva, o vanduo yra svarbiausias komponentas, kuris gali įrodyti, kad gyvybė egzistuoja. Molis taip pat yra puiki medžiaga mikrobų fosilijų išsaugojimui.
Tačiau kai marsaeigis paėmė du vienodo senumo (3,5 mlrd. metų) argilito – nuosėdinės uolienos, kurios sudėtyje yra molio – pavyzdžius, kuriuos vieną nuo kito skyrė 400 m., mokslininkai išsiaiškino, kad viename iš dviejų pavyzdžių molio mineralų yra perpus mažiau, nei turėtų būti.
Vietoje to, šiame uolienos gabaliuke buvo daugiau geležies oksidų – junginių, kurie Marsui suteikia jo išskirtinę spalvą.
Tyrimo komanda mano, kad šio geologinio neatitikimo kaltininkas yra druskingas vanduo, kuris pratekėjo į mineralų kupinus molio sluoksnius ir juos destabilizavo. Taip uolienose neliko geologinių – o galbūt ir biologinių – pėdsakų.
„Manėme, kad Geilo kraterio dugne susiformavę molio mineralų sluoksniai tokie išlieka ir toliau – tokiais, kokiais ir susiformavo prieš milijardus metų, – teigė pagrindinis tyrimo autorius Tomas Bristowas, dirbantis NASA „Ames“ tyrimų centre. – Tačiau vėliau druskingas vanduo kai kuriose vietose suardė molio mineralus“.
Marsaeigis savo tyrimą atliko gręždamasis į Marso uolienų sluoksnius, vėliau naudojo chemijos ir mineralogijos įrangą, kad išanalizuotų mėginius.
Cheminio virsmo nuosėdose procesas vadinamas diageneze – mokslininkai teigė, kad ji galėjo po Marso paviršiumi sukurti naują gyvybę, net jei ir pradangino kai kuriuos įrodymus, jog kažkada gyvybė egzistavo ir jo paviršiuje.
Mokslininkų teigimu, nors senuosius gyvybės įrodymus galėjo pradanginti druskingas vanduo, cheminės sąlygos, kurias sukėlė šio vandens antplūdis, galimai leido toje vietoje plėtotis naujai gyvybei.
„Šios vietos puikiai tinka ieškoti senosios gyvybės įrodymų ir vertinti gyvybės galimybes“, – teigia tyrimo bendraautorius, Kalifornijos technologijų instituto geologijos profesorius Johnas Grotzingeris .
„Nors diagenezė galimai sunaikino gyvybės įrodymus iš to laikotarpio, kai Marse dar buvo ežeras, ji taip pat sukuria ir cheminius gradientus, kurie būtini tam, jog būtų palaikoma požeminė gyvybė – tad labai džiaugiamės šitai atradę“, – sakė jis.
„Curiosity“ misija į Marsą prasidėjo jau prieš devynerius metus, bet marsaeigis ir toliau tyrinėja Raudonąją planetą – nors ir buvo numatyta, kad misija truks tik dvejus metus. Marsaeigis siekia nustatyti istorinį Marso tinkamumą gyvybei.
Dabar „Curiosity“ padeda kitas marsaeigis – „Perseverance“, kuris Marse nusileido 2021 m. vasarį. Jo užduotis – rinkti uolienų ir dirvožemio mėginius, kuriuos būtų galima pargabenti į žemę.
„Curiosity“ atlikti tyrimai atskleidė ne tik kaip keitėsi Marso klimatas, bet ir padėjo „Perseverance“ atsirinkti, kokius dirvožemio mėginius rinkti, kad juose būtų didesnė tikimybė rasti gyvybės pėdsakus.
„Išsiaiškinome kai ką labai svarbaus – kai kurios Marso uolienos negeba tinkamai išsaugoti planetos galimų ankstesnės gyvybės įrodymų“, – teigė tyrimo bendraautorius, „Curiosity“ NASA reaktyvinių variklių laboratorijos mokslininkas Aswinas Vasavada.
„Pasisekė tai, kad abiejų rūšių uolienas randame Geilo krateryje, o naudodami mineralogiją galime jas atskirti“, – sakė jis.
Marso gyvybės paieškoms daugiau motyvacijos suteikė naujas tyrimas, kuris galėjo nustatyti šešių metano dujų išsiskyrimų vietas – dujas aptiko marsaeigis „Curiosity“, tyrinėdamas Geilo kraterį, rašo Live Science.
Žemėje metano dujos formuojasi tik iš biologinių šaltinių, tad mokslininkai džiaugiasi šias dujas atradę ir Marse.
Tyrėjai savo įžvalgas paskelbė žurnale „Science“.
