Kiekvieną vasarą, nuo liepos 14-15 d. iki rugpjūčio 24 d., šiaurės pusrutulio dangų nužeria „krintančių žvaigždžių“ taškeliai – mažos kosminės uolienos ir dulkės, kurios sudega Žemės atmosferoje.
Perseidų meteorų lietus yra vienas garsiausių meteorų liūčių, nes jis būna intensyviausias meteorų lietus šiltuoju metų laiku (geminidai ir kvadrantidai šiek tiek gausesni, bet jie nutinka gruodį ir sausį, kas apsunkina stebėjimą vien tuo, kad būti tuo metu lauke jau būna šalta).
Naktinis dangus žybsinčiais meteorais nušvinta tada, kai Žemė įskrieja į kosminėmis dulkelėmis ir šiukšlelėmis nusėtą kometos taką. Perseidus (kurių pavadinimas reiškia, kad jie iš Persėjo žvaigždyno krypties) sukelia Swifto-Tuttle'o kometa.
Perseidų meteorų lietus intensyvumo piką pasiekia rugpjūčio 11-13 dienomis, kai naktinio dangaus stebėtojai per valandą gali pamatyti iki 100 meteorų (palyginimui – paprastą naktį galima vidutiniškai galima pamatyti apie penkis meteorus per valandą), tačiau gausų žybčiojimą danguje galima bus pastebėti ir prieš, ir po šios datos – ypač prieš aušrą, praneša NASA.
NASA duomenimis, kometą 109P/Swift-Tuttle 1862 metais atrado Lewisas Swiftas ir Horace'as Tuttle'as. Kometos branduolys yra 26 kilometrų skersmens – arba dvigubai didesnis už kosminę uolą, kuri, kaip manoma, prieš maždaug 66 milijonus metų pražudė nepaukštinius dinozaurus. Aplink Saulę šiai kometai apskrieti trunka 133 metus, ir paskui save ji palieka ilgą kosminių šiukšlelių taką. Paskutinį kartą ši kometa mūsų Saulės sistemoje lankėsi 1992 metais ir kitą kartą ji čia su grįš tik 2125 m.
1865 m. Italų astronomas Giovanni Schiaparelli suprato, kad kasmetinis perseidų meteorų lietus nutinka dėl to, kad Žemės atmosfera sąveikauja su kosminėmis šiukšlėmis, kurias palieka kometa 109P/Swift-Tuttle, skelbia NASA.
Perseidai yra greiti ir ryškūs meteorai, kurie danguje dažnai palieka ilgą spalvingą pėdsaką. Kartais dangaus stebėtojai gali pamatyti net nedidelius ugnies kamuolius arba didesnius ir ryškesnius šviesos ir spalvų blyksnius, kurie išsilaiko ilgiau nei vidutinė krintanti žvaigždė. NASA duomenimis, ugnies kamuoliai atsiranda tada, kai didesnės kosminės uolienos dalelės sąveikauja su Žeme.
Parengta pagal „Live science“.
