Orbitoje veidrodis bus išskleistas. Grupė mokslininkų siūlo panašų principą pritaikyti ir mažiesiems kubiniams palydovams – tai jiems leistų tapti visai neblogais teleskopais.
Mažųjų kubinių palydovų (angl. CubeSats) dydžiai yra griežtai apriboti – vienos kraštinės ilgis tėra 10 centimetrų. Paprastai palydovą sudaro vienas ar keli kubai, sudėti į eilę, tad įtalpinti tokiame palydove daugiau nei kelių centimetrų skersmens veidrodį – neįmanoma. Nebent jis būtų išskleidžiamas.
Bet Jameso Webbo veidrodžio išskleidimas ir tikslios geometrijos užtikrinimas yra turbūt sudėtingiausia autonominė užduotis, kurią atliks prietaisas orbitoje. Ar galima kažką panašaus padaryti ne su 10 milijardų, o su kelių milijonų dolerių biudžetu?
Tyrėjai mano, kad taip. Paprasčiausiai galimus konfigūracijos netikslumus – neidealų veidrodžio išsiskleidimą – reikėtų kompensuoti adaptyvios ir aktyvios optikos principais, kurie naudojami antžeminiuose teleskopuose. Kitaip tariant, veidrodžiai būtų „minkšti“ ir lengvai deformuojami, o jų formą valdytų programinė įranga, nuolat kontroliuojanti ir minimizuojanti gaunamo atvaizdo išsikreipimus.
Tyrėjai skaičiuoja, kad tokiu būdu būtų galima kube sutalpinti iki 30 centimetrų efektyvaus skersmens veidrodį. Tai toli gražu nesiekia nei Jameso Webbo, nei Hablo pajėgumų, bet veidrodis galėtų tikti, pavyzdžiui, Žemės paviršiaus stebėjimams: iš 500 kilometrų aukščio orbitos būtų galima išskirti 80 centimetrų dydžio daiktus. Tokia raiška palyginama su šiandieniniais komerciniais Žemės stebėjimų palydovais.
Tyrimo rezultatai skelbiami „arXiv“.
