Priešingai nei vyrauja populiarus įsitikinimas, lygiadienis yra ne visa diena, bet tikslus momentas, kai Saulės spinduliai šviečia statmenai į Žemės pusiaują. Bet dėl tokios Saulės spindulių pozicijos nutinka ir tai, kad dienos trukmė sąlyginai susilygina su nakties trukme.
Beje, taip pat dažnai sakoma, kad šią parą dienos ilgis tampa visiškai lygiu nakties ilgiui – tačiau iš tiesų taip irgi nėra: štai pavyzdžiui, šeštadienio dienos ilgis yra ne lygiai 12 valandų, o 12 val. ir 11 min.
Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto docentas, astrofizikos mokslų daktaras Kastytis Zubovas aiškina, kad taip yra dėl dviejų priežasčių: dienos apibrėžimo ir atmosferos. Diena yra apibrėžiama kaip laiko tarpas tarp saulėtekio ir saulėlydžio. Saulėtekis yra tas momentas, kai Saulės disko viršus išlenda virš horizonto, o saulėlydis – momentas, kai disko viršus nusileidžia po juo. Taigi, diena tampa ilgesnė visu vienu Saulės disko pasislinkimu.
Dar kelios papildomos minutės, pasak K.Zubovo, atsiranda todėl, kad kai matome kylantį ar besileidžiantį Saulės diską, jis iš tiesų nėra ten, kur atrodo. „Atmosfera veikia kaip lęšis ir iškreipia per ją einančius spindulius, ir kuo arčiau horizonto, tuo iškreipimas didesnis – tai visada veikia taip, kad Saulė atrodo esanti aukščiau, nei yra iš tiesų. Taigi ir vėl, diena atrodo truputį ilgesnė – taip ir prisideda papildomos minutės“, – aiškina astrofizikas.
Lygiadienio šventės
Žinoma, toks astronominis reiškinys yra pastebėtas jau labai seniai – ir kadangi senais laikais žmonės buvo labiau susiję su Saule nei mes šiandien, tai buvo svarbi metų šventė.
Yra daugybė senovinių vietų, skirtų lygiadieniams (ir saulėgrįžoms). Viena garsiausių senovės pavasario lygiadienio iškilmių vykdavo Čičen Icoje, Meksikoje. Ten maždaug 1000-aisiais metais buvo pastatyta didžiulė piramidė, ir Saulės spindulių pozicija ant jos žymėjo sezonų pradžią. Pavasario lygiadienį atrodydavo, kad didžiulė gyvatė slenka laipteliais žemyn. Majai šią dieną vadino „Saulės gyvatės sugrįžimu“.
Vakarų Europoje pavasario lygiadienis tapatinamas su Ostara ar Eostra (iš čia kilęs ir angliškasis Velykų pavadinimas – Easter). Eostra yra laikoma vakarų germanų pavasario deive, nors seniausias žinomas jos paminėjimas yra tik VI a. anglų šventojo – šv.Bedės – raštuose, todėl kai kurie folkloristai abejoja jos egzistavimu.
Beje, būtent iš čia galimai Vakarų pasaulyje išplito ir velykinių kiškių bei velykinių kiaušinių simbolika – kiškis laikomas šventu Eostros gyvūnu. Bet kaip mini XIX a. germanų mitologas Adolfas Holtzmannas, pati istorija yra dar kiek painesnė – pasak mitų, deivė rado paukštį nušalusiais sparnais, ir jo gyvybę pavyko išgelbėti tik paverčiant kiškiu – tačiau jis išlaikė gebėjimą dėti kiaušinius.
Senovės lietuviai tikėjo, kad lygiadienio rytą išsimaudžius upėje, tekančioje iš rytų, visus metus būsi tyras ir sveikas.
Dar XIX a. pradžioje pavasario lygiadienio apeigas lietuviai atlikdavo pasirodžius jaunam Mėnuliui. Dar senesniais laikais jaunaties metu būdavo aukojamas ir valgomas gaidys, o pavasario lygiadienio vakarai laikyti šventvakariais.
