Meteoritas nukrito į Žemę vasario 28 d. – prieš tai akinančiu ugnies kamuoliu praskriejęs virš pietvakarių Anglijos. Tuo metu mokslininkai įtarė, kad nemažai kosminės uolienos fragmentų greičiausiai pasiekė Žemės paviršių – ir kaip netrukus paaiškėjo, vienas toks fragmentas nukrito ir ant vieno įvažiavimo į kiemą Vinčkombo miestelyje Glosteršyro grafystėje, sakoma Londono Gamtos istorijos muziejaus pranešime.
Pastebėję juodą suodžių dėmę ant savo keliuko, namo gyventojai surinko meteorito gabaliukus ir operatyviai įspėjo JK meteorų stebėjimo tinklą – kuris savo ruožtu susisiekė su Gamtos istorijos muziejumi.
„Kaip žmogus, kuris tikrai neįsivaizdavo, kas tai yra iš tikrųjų, radėjas atliko fantastišką darbą, – pranešime teigė meteoritus tyrinėjanti muziejaus darbuotoja Ashley King. – Pirmadienio rytą, nepraėjus nė 12 valandų po faktinio įvykio, žmogus surinko didžiąją dalį meteorito fragmentų. Bet jų savo sode vis aptikdavo ir dar kelias dienas po įvykio“.
Kaip rašo portalas „Live Science“, labai svarbu surinkti nukritusius meteoritus iškart po to, kai jie pasiekia Žemės paviršių – nes juos greitai gali užteršti lietus ar atmosferos poveikis. Remiantis muziejaus pranešimu, surinkti fragmentai sveria beveik 300 gramų. Paskutinį kartą toks įvykis JK nutiko 1991 m.
Ištyrę uolos fragmentus, muziejaus tyrinėtojai identifikavo meteoritą kaip anglinį chondritą – retą meteoritų rūšį, susidarančią iš senovinių asteroidų, susiformavusių ankstyvosiomis Saulės sistemos dienomis, kai formavosi pirmosios planetos.
„Tokie meteoritai yra ankstyvosios Saulės sistemos reliktai – o tai reiškia, kad jie gali mums parodyti, iš ko sudarytos planetos, – pranešime teigia muziejaus tyrėja Sara Russell, tirianti anglinius chondritus. – Bet mes taip pat manome, kad tokie meteoritai galėjo atnešti į Žemę vandens“.
Pats meteoritas atrodo šiek tiek panašus į anglies gabaliuką, tačiau yra daug minkštesnis ir trapesnis, sakoma A.King pranešime. Tekstūra išduoda, kad kosminėje uoloje yra minkštųjų molio mineralų, tad kažkada meteorite buvo ledo. Įprastai anglinių chondritų meteorituose būna mineralų ir organinių junginių mišinių, įskaitant aminorūgštis – baltymų „statybines medžiagas“.
„Tai neįtikėtinai nuostabu – nes mes dirbame su asteroidų mėginių pargabenimo iš kosmoso misijomis „Hayabusa-2“ ir „OSIRIS-REx“, o ši medžiaga atrodo visiškai kaip jų surinkta medžiaga“, – sakoma S.Russell pranešime. Abu šie erdvėlaiviai buvo specialiai sukurti asteroidų mėginių rinkimui. „Hayabusa-2“ grįžo į Žemę 2020 metais ir pargabeno 4,5 gramo kosminės uolienos, o „OSIRIS-REx“ 2023 m. planuoja atgabenti 60 gramų mėginių.
Tačiau ačiū Vinčkombo meteoritui, muziejaus tyrinėtojai dabar turi daugiau nei 280 gramų anglies chondrito. Mineralai greičiausiai išgyveno kritimą į Žemę, nes meteoritas leidosi sąlyginai lėtai, atsitrenkdamas į žemę 46 800 km/h greičiu, pažymi mokslininkai.
Nors tai gali atrodyti kaip didelis greitis, tačiau meteoritai atmosferoje gali pasiekti ir 252 000 km/h greitį, dėl kurio anglies chondritai suyra taip ir nepasiekę Žemės paviršiaus, sako A.King.
Kalbant apie Vinčkombo meteoritą, „tai, kad jis krito gana lėtai, o po to, jau pasiekus Žemės paviršių buvo surinktas taip greitai, išvengiant kritulių, galinčių pakeisti jo originalią sudėtį, reiškia, kad mums labai pasisekė“, – teigia mokslininkė.
Parengta pagal „Live Science“.
