Harvardo astrofizikas Avi Loebas susilaukė kritikos už idėją, kad per Saulės sistemą lekiantis keistas objektas galėtų būti ateivių kosminis laivas. Tačiau jis tebetvirtina, kad gamtos keistenybes reikia nagrinėti atviru protu.

2017 metais mūsų kosminėje kaimynystėje šmėstelėjo kažkas keisto. Astronomai užfiksavo tik jau lekiantį tolyn, tad gerai apžiūrėti nepavyko. Bet iš gautų stebėjimų buvo aišku, kad objektas nėra iš šių vietų – trajektorija rodė, kad objektas atlėkė iš kitos žvaigždės sistemos.

Jis pavadintas „Oumuamua“, kas havajiškai reiškia „skautas, pirmeivis“ – ir tapo pirmuoju mūsų kosminėje kaimynystėje užfiksuotu tarpžvaigždiniu objektu.

Netrukus po to, kai „Oumuamua“ buvo pastebėtas, astrofizikas iš Harvardo universiteto Avi Loebas sukėlė bruzdesį – jis iškėlė idėją, kad tai gali būti ateivių technologija. „Oumuamua“ gali būti veikiantis zondas, nežemiškos civilizacijos pasiųstas link Žemės“ – išankstiniame straipsnyje rašė mokslininkas.

Objektas tikrai yra keistas. Stebėjimai rodo, kad jis yra plokščias arba cigaro formos, apsisukantis apie trumpąją ašį per maždaug 7 valandas, greitėjantis sparčiau, nei būtų galima paaiškinti vien gravitaciniu poveikiu. „Oumuamua“ ypatybėms, kurias spėjome pastebėti, A.Loebo kolegos sugalvojo įvairiausių natūralių paaiškinimų – tarp kurių yra ir idėja, kad tai yra savotiška gigantiška fraktalinė snaigė. Bet A.Loebas yra įsitikinęs, kad turėtume bent jau aklai neatmesti galimybės, jog tai galėjo būti nežemiškos civilizacijos egzistavimo įrodymas.

A.Loebas parašė apie tai knygą – „Extraterrestrial: The first sign of intelligent life beyond Earth“. Mokslo žurnalui „New Scientist“ jis pasakoja apie pažangios nežemiškos gyvybės egzistavimo galimybę ir kaip žmonija galėtų į tai reaguoti. Su mokslininku kalbėjosi žurnalistė Leah Crane.

- Naujojoje savo knygoje sakote, kad tai yra mėgiamiausias jūsų klausimas, tad gal nuo jo ir pradėkime – ar mes vieni?

– Kuklumas reikalauja sakyti ne, – daugiau nei pusė į Saulę panašių žvaigždžių turi Žemės dydžio planetą, skriejančią daugmaž tokiu atstumu nuo savo žvaigždės, kaip ir mes nuo Saulės. Susiklosčius panašioms aplinkybėms, tikėtina sulaukti panašaus rezultato. Tad iš kuklumo sakyčiau, kad tikriausiai esame tipiški, kaip skruzdės ant šaligatvio.

Mano nuomone, jei imtume ieškoti, tikriausiai ką nors rastume – bet jei nuspręsime, kad niekad nieko nerasime, akivaizdu, jokių įrodymų niekad ir nerasime.

- Ar manote, kad jau turime nežemiškos gyvybės egzistavimo įrodymų – tiesiog dar nepavyko jų suprasti?

– Na, tai yra įmanoma. Mokslo istorijoje netrūksta atvejų, rodančių, kad astronomai labai dažnai nepastebi ar nekreipia dėmesio į stebėjimus, kurių nesupranta, ar kurie yra iš nemadingų astronomijos sričių. Net jei duomenys pasirodo straipsniuose, atvaizduose – žmonės nekreipė dėmesio, nebandė jų paaiškinti. Ir istorija kartojasi.

- Skamba taip, lyg – tyčia ar netyčia – pražiopsojom, tiek daug dalykų, kurie, kaip dabar žinome, yra tikri – ir kad tas pats galėtų būti pasakyta apie nežemišką gyvybę.

– Pranašystės labai dažnai būna save išpildančios – užsimerkus ir netikrinant savo prielaidų teisingumo, negalima sužinoti, kad buvai neteisus. Jei savo įsitikinimų negrindžiate eksperimentiniais duomenimis, įrodymais, tuomet jaučiatės labai patogiai.

Prisimenu Harvarde vykusį seminarą apie „Oumuamua“, kur mano kolega pakomentavo: „Šis „Oumuamua“ objektas toks keistas, geriau jau jo nebūtų buvę iš viso“. Mane toks pareiškimas pribloškė – tai visiškai prieštarauja mokslo prigimčiai: anomalijų ieškoti reikia, nes tik taip galima ką nors atrasti. Jei viskas atitinka jūsų mintis, jei ateitis nesiskiria nuo praeities, tuomet – nuoširdžiai sakau – labai greitai išeičiau pensijon. Nesužinotume nieko naujo.

- „Oumuamua“ buvo kažkas naujo. Kas, jūsų manymu, tai galėjo būti?

– Tai blyno formos objektas, kuris atrodė šviesesnis nei dauguma planetų sistemoje regimų objektų. Be to, „Oumuamua“ greitis buvo toks, kokia yra bendra galaktikos tėkmė – tai yra, greitis, kuriuo Paukščių Takas juda tarpgalaktine erdve – ir susidaro įspūdis, lyg šis objektas būtų ramiai sau tūnojęs galaktikoje, o mes per jį prasinešėme. Tai galėtų būti dirbtinis objektas – tačiau žinome, kad mes jo nepaleidome, nes jis skriejo šalimais vos keletą mėnesių ir misijos nevykdė – mes net nebūtume galėję jo tokiu greičiu paleisti, kokiu jis skriejo pro mus. Tad kas jį sukūrė?

Svarbiausia, ką bandau perduoti, tai, kad privalome būti atviri galimybei, jog galime išvysti žinutę butelyje. Vaikščiodami pajūriu, daugiausiai matome natūraliai susidariusių kriauklelių, tačiau šen bei ten pastebime ir plastiko butelius, kurie yra pagaminti. Turėtume būti atviri galimybei išvysti kažką dirbtino kosmose. Pasiuntėme į kosmosą šiukšlių, pasiuntėme „Voyager 1“, „Voyager 2“ ir „New Horizons“ – tad įmanoma, kad kitos protingos civilizacijos irgi tai padarė.

– Visuomenė „Oumuamua“ kaip ateiviškos technologijos idėją įvertino labai skeptiškai. Kai kurie jūsų kolegos net sakė, kad tokios spekuliacijos yra neatsakingos. Ką atsakytumėte į tai?

– Lengva sakyti, kad tai neatsakinga, geriau apie tai nė nekalbėkime. Tokie teiginiai galimi – tačiau pažvelkime į alternatyvas: įvertinkime duomenis ir pabandykime juos paaiškinti. Visos pasiūlytos natūralios priežastys niekad anksčiau nebuvo regėtos – tad kuo pagrįstas teiginys, kad nereikia svarstyti dar vienos anksčiau neregėtos galimybės, kad tai yra technologinis artefaktas? Kodėl apie tai neturėtų būti diskutuojama, jei visos kitos galimybės irgi niekados anksčiau nestebėtos?

- Tad sakote, kad jei tai tikrai kažkas keisto, ateivių hipotezė bent jau turėtų būti tarp svarstomų?

– Taip. Nesuprantu, kodėl ši galimybė turėtų išnykti iš plataus aptarimo. Fizikoje dabar pilna spekuliatyvių idėjų, kurios plačiai aptarinėjamos.

Žmonės gali likti savo komforto zonoje, tiesiog ignoruoti anomalijas ir sakyti „nenoriu svarstyti dirbtinės kilmės“ – bet manau, mūsų, kaip mokslininkų, pareiga yra sakyti: „Ne, norime daugiau įrodymų, daugiau duomenų iš būsimų tokių objektų“.

Mokslu turėtų būti užsiimama iš smalsumo, nesibaiminant rizikos ir klaidų. Turėtume tai pateikti aiškiai ir vadovautis įrodymais, o ne išankstiniu nusistatymu. Prieš nuspręsdami, ar kuri interpretacija teisinga, turėtume įsigilinti į detales – nes velnias slypi detalėse ir nevalia tiesiog ką nors teigti tik tam, kad nereikėtų trauktis iš komforto zonos.

- Ar nemanote, kad tai – tam tikra privilegija? Užimate departamento vadovo pareigas, tad galite rizikuoti savo reputacija, ko kiti tyrėjai galbūt negali sau leisti.

– Na, galite taip manyti – ir išties, turimas etatas yra didelis pranašumas, nes suteikia laisvę tyrinėti tai, kas nebūtinai yra populiaru. Deja, pažvelgus į akademinę bendruomenę, beveik visi etatinę tarnybą gavę žmonės iškart pradeda jaudintis dėl savo įvaizdžio – ir tai labiau susiję su karjera, nei gamtos supratimu. Jie nerizikuos. Jie tiesiog pakels balsą ir kartos jau žinomus dalykus.

Fizika – ar mokslas bendrai – yra dialogas. Privalome klausytis, ką gamta mums pasakoja. Tai nėra istorija apie mus. Tai nėra monologas, kuriame pasirodome kokie esame protingi. Tai – dialogas, ir neprivalome rodyti kokie esame protingi. Jei gamta pateikia pakankamai užuominų, mums tereikia atkreipti dėmesį.

– Ar su „Oumuamua“ situacija panaši į tai, kai miške griūna medis, tačiau niekas to negirdi – ta prasme, kad tai galėjo būti dirbtinis objektas, tačiau jis buvo per toli, kad būtų galima užtikrintai tai žinoti?

– Aš tai girdėjau. Jei vaikščiodami paplūdimiu randame plastiko butelį, tai reiškia, kad jų yra daugybė. Žinoma, šiuo atveju galimybę praleidome, nes tikėjomės, kad tai uola, o ji pasirodė nesanti panaši į anksčiau mūsų matytas uolas. Tai reikia pripažinti. Neignoruokime to. Priimkime tai ir ieškokime daugiau objektų, nepanašių į uolas. Nebent tai vienintelis objektas, kada nors iš kitos planetų sistemos atsidūręs mūsiškėje, ir atsidūręs būtent tinkamu metu – aplink jų turi būti daug.

- Tad, tai nėra nuvirtęs medis, kai niekas to negirdi. Tai veikiau situacija, kai išvydome ant žemės gulintį rąstą – ir galime tvirtinti, kad medžiai griūna nuolatos.

– Taip. Turėtume žinoti, ką matome.

- Panašu, kad požiūris į civilizuotos gyvybės paieškas Visatoje skiriasi nuo požiūrio į primityvios gyvybės paieškas – kas yra kone visų priimamas mokslo tikslas. Kodėl?

– Manau, tai – psichologinis barjeras. Yra keletas aspektų. Visų pirma, mintis, kad egzistuoja ir kita pažangi gyvybė, mus veikia labiau. Jei yra kažkas panašaus ar net aukštesnio proto lygio nei mes, jei nesame kiečiausi kvartale, jei yra dar kažkas – tai šiek tiek gąsdina ir tam tikra prasme grasina mūsų ego.

- Kaip manote, kas nutiktų, jei nežemiška civilizacija su mumis susisiektų dabar?

– Manau, tai turėtų dramatiškų pasekmių žmonių rūšies psichikai. Pirmiausiai, nelygu, kokia tai būtų informacija. Ar ji rodytų, kad išties egzistuoja protas, gerokai pranašesnis už mūsiškį? Nes tuomet galėtume ką nors iš jo išmokti. Jei į Žemę importuotume pažangesnę technologiją, tai gal būtų kaip nusirašinėjimas egzamine – tačiau galėtų būti labai naudinga. Jei sužinotume apie dar neturimas technologijas, tai galėtų būti danguje mūsų atradimo laukianti aukso kasykla.

Kitokią informaciją gautume, jei išvystume mirusias, nebeegzistuojančias civilizacijas. Tuomet galėtume išsiaiškinti tokios liūdnos jų lemties priežastis – ir gal tai mus išmokytų elgtis geriau, būti geresniais kitiems ir išsaugoti klimatą.

– Savo knygoje teigiate, kad galbūt nesame pasirengę būti aplankyti protingų ateivių. Ką turite omenyje?

– Iš to, ką kasryt skaitau laikraščiuose, galiu pasakyti, kad nesame geri vieni kitiems. Krečiame kvailystes. Iš tiesų iššvaistome didžiumą savo energijos, laiko ir pinigų kovai vieni su kitais – kas nėra konstruktyvu.

Bet tikiu, kad kosmoso tyrinėjimas žmonijai siūlo geresnę ateitį – nes tai gali mus suvienyti. Jei keliaujate į Marsą ar kitą žvaigždę, tai nekelia karinės grėsmės Žemei – tad kam dėl to nerimauti? Susivienykime.

Parengta pagal „New Scientist“.