Vis dėlto gali būti, kad egzistuoja ir dar masyvesnės juodosios skylės. Naujame tyrime nagrinėjama galima jų kilmė ir tikimybės aptikti tokius objektus. Egzotiška kilmės hipotezė būtų tokia, kad šie objektai yra pirmykštės juodosios skylės, susiformavusios per pirmąsias sekundes po Didžiojo sprogimo. Teoriškai jų masė galėtų būti labai įvairi, bet praktiškai, jei bendra tokių juodųjų skylių masė būtų reikšminga Visatos mastu, jau seniai būtume jas aptikę, nebent jų masė patenka į vieną iš keturių ruožų.
Trys ruožai yra palyginami atitinkamai su asteroidų, Mėnulio ir žvaigždžių masėmis, o ketvirtasis aprėpia nuo trilijono iki kvintiljono (milijono trilijonų) Saulės masių.
Kiti atsiradimo variantai – „įprastų“ supermasyvių juodųjų skylių galaktikų centruose išaugimas iki kolosaliai didelių – atrodo menkai tikėtinas.
Taip pat labiau tikėtina, kad tokios juodosios skylės egzistuoja tarpgalaktinėje erdvėje, kitaip jų poveikis galaktikų dinamikai lengvai išduotų jų egzistavimą. Net ir tarpgalaktinės išskirtinai masyvios juodosios skylės turėtų poveikį, kurį įmanoma aptikti: jų gravitacija iškreiptų tolimų galaktikų ir kosminės foninės spinduliuotės atvaizdus, kartkartėmis įvykstantys santykinai netolimi praskridimai suardytų galaktikų spiečius, krentančios dujos sukurtų pastebimą spinduliuotę ir taip toliau.
Šiandieniniai stebėjimų duomenys tokiu būdu leidžia atmesti hipotezę, kad egzistuoja reikšmingas skaičius juodųjų skylių, masyvesnių nei 10 kvadrilijonų Saulės masių. Visgi egzistuoja masių intervalas tarp kelių trilijonų ir 10 kvadrilijonų, kurio kol kas atmesti neįmanoma. Jį patikrinti leis artimiausiais metais pradėsiantys veikti apžvalginiai teleskopai.
Tyrimo rezultatai skelbiami „arXiv“.
