Kiekvieną savaitę astrofizikos daktaras ir populiariausio Lietuvoje astronomijos tinklaraščio „Konstanta 42“ autorius dr. Kastytis Zubovas rašo kosmoso naujienas – technologijas, skrydžius, atradimus Saulės sistemoje ir Visatos tolybėse. Prasidėjus naujiems, jis kviečia prisiminti svarbiausius ir įdomiausius, nutikusius praėjusiais metais. 

Pirmosios 2020 m. pusės svarbiausius įvykius galite rasti čia, o šiame straipsnyje – antroji metų pusė.

Liepa

Danguje buvo plika akimi matoma kometa C/2020 F3 (NEOWISE).

Nustatyta, kad gilesnių Mėnulio kraterių aplinkoje yra daugiau metalų, nei prie mažesnių kraterių – tai reiškia, kad mūsų palydovo plutos paviršinis sluoksnis skurdus metalų, o gilėjant jų daugėja. Didesnis nei anksčiau manyta metalų kiekis neatitinka Mėnulio formavimosi modelio prognozių.

Nustatyta, jog prieš 800 milijonų metų kurį laiką buvo gerokai išaugęs meteoritų smūgių į Mėnulį, taigi ir į Žemę, dažnis. Jie galėjo sukelti milžinišką ledynmetį, prasidėjusį prieš 720 milijonų metų.

Į Marsą sėkmingai išskrido net trys naujos misijos: NASA „Perseverance“, Kinijos „Tianwen-1“ ir Jungtinių Arabų Emyratų „Al-Amal“.

Atrasta egzoplaneta, kuri greičiausiai yra dujinės milžinės branduolys, visiškai praradęs atmosferą. TOI-849b yra masyvesnė už Neptūną, bet apskaičiuotas tankis rodo, kad ji – uolinė.

Nustatyta, kad maždaug kas dešimta raudonoji milžinė sukasi greičiau, nei būtų galima tikėtis, jei ji tiesiog išsipūstų nuo į Saulę panašaus dydžio. Tai greičiausiai reiškia, kad jas įgreitina prarytos planetos.

Sumodeliuota labai masyvių žvaigždžių evoliucija atskleidė, jog masyviausios juodosios skylės, atsirandančios mirštant žvaigždėms, gali viršyti 50 Saulės masių. Įprasti branduolio kolapso supernovų sprogimai po savęs palieka ne daugiau nei 40 kartų už Saulę masyvesnes skyles.

Atrastas milžiniškas galaktikų spiečių sutankėjimas palyginus netoli nuo mūsų – 170 megaparsekų atstumu. Struktūra, praminta Pietų ašigalio siena, driekiasi daugiau nei 200 laipsnių lanku, o tankiausia yra ties pietiniu dangaus ašigaliu.

Aptiktas ryškiausias kvazaras Visatoje: už Paukščių Taką ši aktyvi galaktika šviesesnė 12 tūkstančių kartų. Jos šviesa iki mūsų keliavo daugiau nei 12 milijardų metų.

Apskaičiuota Hablo parametro, nurodančio Visatos plėtimosi spartą, vertė – remiantis galaktikų spiečių išsidėstymu Visatoje. Vertė puikiai atitinka gaunamą iš kosminės foninės spinduliuotės netolygumų analizės ir yra mažesnė už gaunamą iš supernovų stebėjimų.

Rugpjūtis

Po pirmojo apsilankymo Tarptautinėje kosminėje stotyje nuvykus į ją „SpaceX“ raketa ir „Dragon Crew“ erdvėlaiviu, į Žemę sugrįžo astronautai.

Pristatytas modelis, leidžiantis prognozuoti Saulės žybsnius likus parai iki jiems įvykstant.

Pirmą kartą sudarytas Saulės vainiko magnetinio lauko erdvėlapis.

„Dawn“ zondo duomenų analizė atskleidė, jog po Cereros paviršiumi greičiausiai egzistuoja skysto vandens vandenynas.

Laboratoriniais tyrimais parodyta, kad Plutono sąlygomis metano ir azoto ledas nėra visiškai kietas. Be to, abiejų elementų ledas tipiniame Plutono temperatūrų intervale nemažai plečiasi ir traukiasi – tai paaiškina, kodėl ledynai Plutone nuolatos juda.

Pirmą kartą užfiksuota, kaip į augančią žvaigždę patenka protoplanetinio disko medžiaga, genama magnetinio lauko linijomis.

Nustatyta, kad 2019-ųjų pabaigoje Betelgeizė pritemo greičiausiai dėl keliais mėnesiais anksčiau įvykusio išsiveržimo, kurio metu išmestas plazmos pliūpsnis vėsdamas pridengė nemažą dalį žvaigždės disko.

Aptiktas magnetaro – ypatingai stiprų magnetinį lauką turinčios neutroninės žvaigždės – žybsnis, savybėmis labai primenantis greituosius radijo žybsnius. Tačiau šis žybsnis nutiko Paukščių Take, todėl jį buvo galima tyrinėti daug detaliau.

Aptikta greičiausia žinoma žvaigždė – S62, priartėjusi arčiausiai Paukščių Tako centrinės juodosios skylės, ji lekia daugiau nei 8 proc. šviesos greičio.

Pirmą kartą atrasti skirtumai tarp aktyvių ir neaktyvių galaktikų diskų: pastarosiose diskai sukasi lėčiau.

Rugsėjis

Magnetinio rezonanso tyrimai parodė, kad astronautų smegenys persikonfigūruoja jiems būnant kosmose – tačiau ilgalaikių neigiamų pokyčių nenutinka.

Pirmą kartą Mėnulyje atrasta hematito. Tai leidžia spręsti, kad deguonis iš Žemės atmosferos pasiekia mūsų palydovą.

Veneros atmosferoje aptikta fosfino dujų, kurios bent jau Žemėje formuojasi tik dėl gyvybinių procesų.

Nustatyta, jog kai kurie šviesūs rieduliai ant asteroido Bennu paviršiaus greičiausiai kilo iš vieno didžiausių asteroidų – Vestos. Tai patvirtina, kad Bennu susiformavo gerokai kitokioje orbitoje, Asteroidų žiede – negu dabartinė, atnešanti jį daug arčiau Žemės.

Išmatuotas stipriausias magnetinis laukas: pulsare GRO J1008-57 jis 20 trilijonų kartų viršija Žemės magnetinio lauko stiprį.

Užfiksuotas didžiausias juodųjų skylių susijungimas: 88 ir 65 Saulės masių objektai susijungė ir suformavo 142 kartus už Saulę masyvesnę juodąją skylę.

Patvirtinta, kad M87 galaktikos centrinės atvaizdas laikui bėgant kinta. Per beveik dešimtmetį vykdytus stebėjimus medžiagos šviesumas skirtingose juodosios skylės šešėlio pusėse kito.

Mergelės spiečiaus galaktikų stebėjimai atskleidė, kad ir tankiausios ir rečiausios nykštukinės galaktikos egzistuoja tankesnėje aplinkoje, nei vidutinė Visata. Tai reiškia, kad sąveikos su kaimynėmis gali ir išplėsti, ir suspausti mažas galaktikas.

Ištyrus gravitacinio lęšiavimo signalus 11 galaktikų spiečių, paaiškėjo, kad juose yra vidutiniškai 10 kartų daugiau lęšių, nei prognozuoja kosmologiniai modeliai. Kitaip tariant, juose yra netikėtai daug tamsiosios materijos sankaupų – o tai gali reikšti, kad kosminių struktūrų formavimosi modeliai yra klaidingi.

Detaliausias cheminių elementų raidos per Visatos istoriją modelis parodė, kad gama spindulių žybsniuose nesusiformuoja pakankamai aukso. Būtent jie yra pagrindinis šio elemento šaltinis, tačiau pagaminamas aukso kiekis toli gražu nepaaiškina Visatoje stebimos jo gausos.

Spalis

NASA zondas „OSIRIS-REx“ sėkmingai paėmė mėginių nuo asteroido Bennu paviršiaus.

Milijardo metų senumo Marso kopų analizė parodė, kad ir tada planetos atmosfera buvo labai panaši į šiandieninę – reta ir sausa, palyginus su Žemės.

Skaitmeniniais modeliais pademonstruota, kaip Plutone kalnų viršukalnėse formuojasi šerkšnas: metano dujos, kurių nėra daug, pakyla į aukštesnius – šiltesnius – atmosferos sluoksnius ir ten ima kondensuotis į šerkšną.

Aptikta mažiausia vieniša egzoplaneta – t.y. planeta, skriejanti palaida, be žvaigždės. Jos masė yra tarp Marso ir Žemės masės.

Atrasta besiformuojanti žvaigždė, kurios diske jau formuojasi planetos. Anksčiau buvo manoma, kad planetos pradeda formuotis vėliau, nei žvaigždė sukaupia visą savo masę.

Atrasti „vainikai“ aplink žvaigždžių spiečius – sudaryti iš juos palikusių, bet dar panašiomis orbitomis Galaktikoje judančių, žvaigždžių.

Nustatyta, kad prieš maždaug 2,7 milijardo metų Paukščių Takas prarijo nykštukinę palydovinę galaktiką. Jos liekana šiuo metu matoma kaip žvaigždžių srautas Mergelės žvaigždyne.

Nustatyta, kad 7 proc. Galaktikos centriniuose penkiuose parsekuose esančio spiečiaus žvaigždžių yra nevietinės kilmės – jos sukasi aplink kitą ašį, nei likusios branduolinio spiečiaus žvaigždės ir turi kitokią cheminę sudėtį. Tai reiškia, kad jos greičiausiai atmigravo į centrą prieš 3-5 milijardus metų.

Pirmą kartą užfiksuota spinduliuotė iš žvaigždės, kurią juodosios skylės gravitacija ištempė į makarono formą.

Aptikta galaktikų sankaupa aplink labai tolimą kvazarą. Tai pirmas kartas, kai nustatoma, jog kvazaras – labai ryški aktyvi galaktika – pirmykštėje Visatoje auga tankesnėje aplinkoje, nei vidutinė tuometinė Visata.

Lapkritis

Sukako 20 metų, kai Tarptautinėje kosminėje stotyje nuolat dirba įgula.

Saulės apšviestame Klavijaus kraterio dugne Mėnulyje aptikta vandens molekulių.

Patvirtinta, kad Saulėje vyksta dvejopi termobranduolinės sintezės procesai – ne tik pagrindinis, kuriame sąveikauja tiesiogiai protonai, bet ir kitas, būdingas masyvesnėms žvaigždėms, kurį katalizuoja anglies, azoto ir deguonies branduoliai.

Pateiktas alternatyvus Jupiterio palydovo Europos ledo plutos modelis, pagal kurį geizeriai trykšta ne iš popaviršinio vandenyno, o iš nedidelių vandens sankaupų negiliai po paviršiumi. Tokios sankaupos galėjo atsirasti po meteoritų smūgių.

Remdamiesi nauja statistine analize, tyrėjai paskelbė, kad Paukščių Take greičiausiai yra arti penkių milijardų į Žemę panašių planetų – t. y. uolinių planetų, kurių paviršiaus temperatūra tinkama skystam vandeniui egzistuoti.

Naudodami neuroninius tinklus daugybės žvaigždžių duomenų analizei, tyrėjai sudarė Paukščių Tako „geneologinį medį“ – nustatė prarytų mažesnių galaktikų savybes ir susiliejimų laiką. Kiek vėliau atrastas dar vienas – didžiausias žinomas – Paukščių Tako patirtas susiliejimas.

Identifikuoti šešėliai, kuriuos per visą galaktiką meta dujos, esančios netoli aktyvaus branduolio.

Pirmą kartą užfiksuota tarpgalaktinių dujų gijų skleidžiama rentgeno spinduliuotė. Anksčiau jos buvo aptiktos tik pagal spinduliuotės sugertį.

Įvertinta, kad tarpgalaktinės dujos Visatoje laikui bėgant tampa vis karštesnės. Prieš 10 milijardų metų jų vidutinė temperatūra greičiausiai buvo 10 kartų mažesnė, nei dabartiniai du milijonai kelvinų.

Detaliau nei bet kada iki šiol įvertintas pačių ryškiausių galaktikų tankis dangaus skliaute – ir nustatyta, kad jų yra apie 10 kartų daugiau, nei prognozuoja modeliai.

Gruodis

– Pro Žemę parskrido Japonijos zondas „Hayabusa-2“ ir numetė kapsulę su asteroido Ryugu mėginiais.

Kinija sėkmingai nutūpdė Mėnulyje zondą „Chang’e-5“, kuris netrukus paėmė mėginių ir išsiuntė juos į Žemę.

Apskaičiuota, jog Marso gelmių šiluma galėjo išlaikyti vandenį planetos paviršiuje skystą, net jei visą planetą jaunystėje dengė ledynai.

Užfiksuotas trumpas radijo signalas iš Kentauro Proksimos, kurio nepavyksta paaiškinti jokiais žinomais natūraliais procesais.

Pirmą kartą aptikta egzoplanetos pašvaistė.

Atrastas antras spiečius Paukščių Tako centriniame telkinyje, kurio žvaigždžių populiacijos atitinka tikėtiną paties centrinio telkinio formavimosi istoriją. Taigi, galima manyti, jog abu šie spiečiai yra telkinio formavimosi „fosilijos“.

Abipus Paukščių Tako plokštumos aptikti rentgeno spinduliuotės burbulai, gaubiantys taip pat didžiulius gama spinduliuotės Fermi burbulus.

Skaitmeniniais modeliais apskaičiuota, kokią įtaką galaktikų ir spiečių vystymuisi turi neutrinų masė. Nustatyta, kad didžiausios įmanomos masės neutrinai sulėtintų medžiagos telkinių formavimąsi, tad masyvių galaktikų Visatoje būtų mažiau.

Aptikta brandi galaktika tolimoje Visatoje: C1-23152 forma, žvaigždžių metalingumas bei judėjimo greitis atitinka aplinkines elipsines galaktikas, nors jos šviesa iki mūsų keliavo 12 milijardų metų.

Gravitacinių bangų signalų analizė panaudota išmatuoti Visatos plėtimosi spartai. Gautas rezultatas gerai atitinka vertę, gaunamą iš kosminės foninės spinduliuotės netolygumų, ir neatitinka vertės, gaunamos stebint supernovas aplinkinėse galaktikose.