Harvardo astrofizikas Avi Loebas sako, kad turi tvirtų įrodymų apie ateivių technologijų buvimą Saulės sistemoje – tai, ką galbūt būtų galima pavadinti ateivių paliktomis šiukšlėmis – ir kad kai kurie kiti mokslininkai rimtai nežiūri į jo idėjas dėl „grupinio mąstymo“.

Savo naujojoje knygoje „Extraterrestrial: The First Sign of Intelligent Life Beyond Earth“, kurią ketinama išleisti sausio 26 d., A.Loebas aprašo savo kelią į tokią radikalią ir keistą poziciją apie garsųjį tarpžvaigždinį lankytoją, pramintą Oumuamua – cigaro ar disko formos objektą, pastebėtą Saulės sistemoje 2017 metais.

Kai Oumuamua tąkart pralėkė netoli Saulės, mokslininkai nespėjo gerai į jį įsižiūrėti – nes objektas labai greitai judėjo. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis, stebėtojai atkreipė dėmesį į keletą anomalijų. A.Loebas 2018 m. paskelbė straipsnį, kuriame teigė, kad duomenys rodo, jog gamtoje mažai tikėtina, kad egzistuotų toks objektas: platus, itin plonas diskas, kurį stumia saulės šviesa – ir kuris tarpžvaigždine erdve į mūsų Saulę lėktų 26 kilometrų per sekundę greičiu.

Mūsų Saulės sistemą, pasak A.Loebo, galbūt aplankė ateivių lengvasis kosminis burlaivis – galbūt toks, kokį intelektuali ateivių civilizacija jau išmetė kaip technologinę šiukšlę. Nuo to laiko mokslininkas nuosekliai gynė šią idėją – net kai platesnė mokslo bendruomenė apsisprendė, kad objektas tikriausiai buvo natūralios kilmės.

Savo knygoje A.Loebas ir toliau laikosi nežemiškosios civilizacijos Oumuamua interpretacijos, tuo pačiu atmesdamas didžiąją dalį mokslininkų bendruomenės, kuri linkusi į žemiškesnius, natūralesnius objekto kilmės paaiškinimus.

Oumuamua didžiausios anomalijos, kurios, pasak A.Loebo, yra svarbiausi argumentai, kad tai yra nežemiško proto kilmės objektas, yra jo forma, blizgesys ir judėjimo būdas.

Neturėdami aiškaus Oumuamua atvaizdo, astronomams beliko išvadą apie jo formą ir dydį susidaryti iš objekto atspindimos šviesos – tiek intensyvumo, tiek to, kaip jis pašviesėdavo ir patamsėdavo kartą per 7 ar 8 valandas. Reikšmingas skirtumas tarp ryškiausių ir silpniausių atspindžių paskatino pirmuosius stebėtojus padaryti išvadą, kad objekto forma pasižymi didesniu ilgiu nei pločiu – ir kad objektas yra stebėtinai ryškus bei neatitinka nė vieno Saulės sistemoje matyto asteroido ar kometos.

Tai galiausiai privedė prie dviejų galimybių: neįprastai blizgančio, siauro cigaro formos daikto arba kiek mažesnio, nepaprastai blizgaus disko. Vėlesni tyrimai parodė, kad remiantis duomenimis, objekto forma labiau priminė diską, nors nusistovėjęs požiūris pakrypo link cigaro formos – kas leido lengviau paaiškinti jo natūralią kilmės versiją, teigia Loebas ir kiti tyrinėtojai, kurie nagrinėjo šį klausimą.

Paskutinė anomalija, kurią A.Loebas laiko svarbiausia, buvo ta, kad atrodė, jog Oumuamua tolsta nuo Saulės. Kosminė uola, kurios judėjimą nulemia vien tik gravitacija, to neturėtų daryti – nors kometa tai gali. Saulei kaitinant kometos šoną, iš jos paviršiaus veržiasi dujos. Toks dujų išskyrimas gali veikti kaip degantis kuras, besiveržiantis iš raketinio variklio tūtos, kas didintų kometos greitį ir nukreiptų naujomis kosminėmis kryptimis.

Tačiau labai tikslūs teleskopai neparodė jokių dujų, sklindančių nuo Oumuamua paviršiaus – ko būtų galima tikėtis iš įprastos kometos. Pasak A.Loebo, kartu su tikėtina disko forma tai rodo, kad objektas yra lengvasis kosminis burlaivis, varomas Saulės.

Galbūt šis objektas net nebuvo sąmoningai pasiųstas į Saulės sistemą, rašo mokslininkas. Tai gali būti civilizacijos šiukšlė – civilizacijos, gaminančios didžiulį kiekį įrenginių, kurie ar kurių dalys galų gale ima be tikslo dreifuoti per kosmosą – tai atitiktų technologines šiukšles ar „e-atliekas“ Žemėje.

„Plūduras. Ryšių tinklo modulis. Vienas iš ženklų, pagal kuriuos galėtų naviguoti nežemiškos civilizacijos. Zondų paleidimo bazė. Kitų protingų gyvų organizmų nebenaudojama technologija arba išmesta technologinė šiukšlė, – rašo jis. – Visa tai yra tikėtini Oumuamua paaiškinimai – ir jie tikėtini, nes čia, Žemėje, žmonija jau daro šiuos dalykus, nors ir kur kas ribotesniu mastu. Ir mes tikrai svarstytume galimybę tai pakartoti, jei kada tyrinėsime tarpžvaigždinę erdvę“.

Paskutiniais metais kai kurie mokslininkai pasiūlė alternatyvius Oumuamua anomalijų paaiškinimus. Galbūt tai „kosminis dulkių kamuolys“, susidaręs iš kažkokios purios, ultralengvos medžiagos, kuri yra pakankamai lengva, kad saulės šviesa ją stumtų kaip lengvą burę. Arba gal tai beveik gryno vandenilio kometa, išskirianti molekules, kurios nematomos teleskopams. A.Loebas jau anksčiau aštriai kritikavo tokius paaiškinimus, bet dabar jis sako vertinantis, kad jie bent jau vertina Oumuamua kaip ne visai savaime suprantamą ir įprastą dalyką.

Labiausiai knygoje jis kritikuoja „mokslinį establišmentą“, užsiimantį „grupiniu mąstymu“, kurį, jo teigimu, įkūnija straipsnis, kurį žurnale „Nature“ 2019 m. paskelbė Tarptautinio kosmoso mokslo instituto (ISSI) Oumuamua komanda.

ISSI grupė, per kelis mėnesius atlikusi kruopštų tyrimą, padarė išvadą, kad objekto savybes įmanoma paaiškinti natūraliais procesais. Pavyzdžiui, rašė jie, objektas galėjo išskirti neįprastai dideles dulkių daleles, kurias teleskopams būtų sunku aptikti (dėl nežinomų priežasčių taip kartais nutinka su mokslininkams jau žinoma kometa 2P/Encke).

Jie taip pat teigė, kad Oumuamua blizgesys nebuvo toks anomalus, kaip teigia A.Loebas – ir iš tikrųjų prilygsta kitiems mažiems Saulės sistemos kūnams. Kitaip tariant – tai keista kometa, bet ne tiek keista, kad būtų pagrindo galvoti apie nežemiško proto kilmę.

A.Loebo teigimu, dėl savo pozicijos jis sulaukia daug patyčių iš paties mokslo visuomenės. Tačiau ant jo, niekas nesityčioja iš tų, kurie tyrinėja aukštesnes dimensijas ar stygų teoriją – nors tai yra „ezoterinės“ teorijos, kurių elementai niekada neaptinkami realiame pasaulyje.

„Vietoj to jie gauna prizus ar apdovanojimus“, – sako A.Loebas, o jaunieji mokslininkai, pasak jo, perspėjami vengti studijuoti pažangias svetimas civilizacijas, kad susidurtų su kuo mažiau „tabu sričių“, kurios galėtų pakenkti jų būsimai karjerai.

Astrobiologija – nežemiškos gyvybės kosmose tyrimai – dabar jau rimtai vertinama kaip mokslo sritis, sako A.Loebas. Tačiau pinigai nukreipiami į galimų mikrobų pėdsakų medžioklę, kas vargu ar pateiks galutinį gyvybės įrodymą – pavyzdžiui, brangios deguonies paieškos programos egzoplanetų atmosferose. Net jei deguonis bus rastas, pasak mokslininko, tai neįrodys gyvybės egzistavimo svetimuose pasauliuose – nes natūralūs gamtiniai procesai taip pat gamina deguonį.

Tuo tarpu pažangių civilizacijų paieškai skiriama nedaug pinigų – nors jų pėdsakai (kaip pramoninė tarša planetų atmosferose) būtų įtikinamesni, teigia A.Loebas.

Parengta pagal „Live Science“.