Kiekvieną savaitę astrofizikos daktaras ir populiariausio Lietuvoje astronomijos tinklaraščio „Konstanta 42“ autorius dr. Kastytis Zubovas rašo kosmoso naujienas – technologijas, skrydžius, atradimus Saulės sistemoje ir Visatos tolybėse. Prasidėjus naujiems, jis kviečia prisiminti svarbiausius ir įdomiausius, nutikusius praėjusiais metais.

Šiame įraše – pirmoji metų pusė.

Sausis

Identifikuota nauja Šiaurės pašvaisčių rūšis, forma primenanti kopas.

Aptiktas pirmas asteroidas, kurio visa orbita yra arčiau Saulės, nei Venera.

Nagrinėdami vulkaninės uolienos olivino oksidaciją Veneros sąlygomis, mokslininkai nustatė, kad Venera greičiausiai vis dar yra vulkaniškai aktyvi.

Orbitinio zondo „ExoMars“ duomenimis, viršutinė Marso atmosfera yra persotinta vandens garais. Tai reiškia, kad vanduo iš Raudonosios planetos pabėga greičiau, nei buvo manoma iki šiol.

Atrasta antra planeta prie artimiausios Saulei žvaigždės Kentauro Proksimos. Proksima c yra „superžemė“, tačiau per šalta, kad paviršiuje egzistuotų skystas vanduo.

Skaitmeniniais modeliais parodyta, jog prie mažų žvaigždžių planetos gali formuotis ypatingai sparčiai – vos per kelis tūkstančius metų. Jos gali būti daug masyvesnės ir karštesnės, nei didesnių žvaigždžių planetos, tad ir aptikti jas būtų lengviau.

Iš palydovinių galaktikų – Magelano debesų – į Paukščių Taką krentanti dujų juosta jau sukelia žvaigždėdarą Galaktikos hale. Tai nustatyta daugmaž viename juostos gale aptikus palyginus jauną, 117 milijonų metų amžiaus, žvaigždžių spiečių.

Ištyrus daugiau nei šimto nykštukinių galaktikų radijo spinduliuotę, trylikoje aptikti aiškūs aktyvių branduolių egzistavimo įrodymai. Anksčiau buvo manoma, kad nykštukinėse galaktikose centrinės juodosios skylės pasitaiko nedažnai, bet šis atradimas verčia tuo abejoti.

Pasinaudojus gravitacinio lęšiavimo efektu, aptikti mažiausi žinomi tamsiosios medžiagos telkiniai – 10-100 milijonų kartų masyvesni už Saulę. Įprastai galaktikų tamsiosios materijos halai yra milijardo Saulės masių ir didesni.

Nustatyta, kad supernovų maksimalus šviesis koreliuoja su vidutiniu žvaigždžių amžiumi jos galaktikoje. Šis sąryšis visiškai paaiškina stebimus supernovų šviesio tolimose galaktikose nukrypimus nuo prognozių, kurie įprastai laikomi greitėjančio Visatos plėtimosi įrodymu.

Vasaris

Pirmą kartą komercinis palydovas orbitoje prisijungė prie kito, kad pakeltų jį į aukštesnę orbitą ir prailgintų gyvenimo laiką.

Į kosmosą išskrido Europos kosmoso agentūros Saulės stebėjimų zondas „Solar Orbiter“. Panašiai kaip ir NASA „Parker“ zondas, jis priartės labai arti žvaigždės ir tyrinės jos aktyvius regionus, iš kurių veržiasi žybsniai ir vainikinės masės išmetimai.

Kometos 67P/Čuriumov-Gerasimenko nuotraukų analizė atskleidė kintančią jos spalvą: toli nuo Saulės kometos branduolys buvo rausvas, o uodega – melsva, tuo tarpu priartėjus prie žvaigždės spalvos apsivertė – greičiausiai dėl rausvų paviršinių dulkių nugaravimo.

Nustatyta, jog Saturno palydovo Titano atmosferos cheminėms reakcijoms reikšmingą įtaką daro kosminiai spinduliai. Jie įsiskverbia giliau į atmosferą, nei ultravioletinė spinduliuotė, suardo azoto molekules ir sudaro sąlygas acetonitrilo formavimuisi.

Sudarytas daugiau nei 300 protoplanetinių diskų katalogas. Jis padės geriau suprasti, kaip vystantis jaunai žvaigždei evoliucionuoja šios struktūros.

Paskelbtas didžiulis projekto „Breakthrough Listen“ duomenų paketas. Tai yra informacija, surinkta radijo teleskopais, siekiant aptikti nežemiškų protingų būtybių komunikacijas.

Pirmą kartą aptiktas periodiškai pasikartojantis greitasis radijo žybsnis. Dauguma žinomų tokių žybsnių tėra vienkartiniai, o keli kartojasi – tačiau be jokio periodiškumo.

Rasti įrodymai, kad aktyvių branduolių išpučiami dujų burbulai galaktikų spiečiuose atvėsta, tampa molekulinių dujų srautais ir vėl krenta į galaktikas. Šis ciklas seniai prognozuojamas skaitmeninių ir analitinių modelių, bet anksčiau stebėjimais nebuvo aptikta aiškių molekulinių srautų požymių.

Aptikta labai didelė ir labai rami galaktika, kurios šviesa iki mūsų keliavo beveik 12 milijardų metų. Anksčiau buvo manoma, kad tokių savybių galaktikos pasirodė ne anksčiau nei prieš 10 milijardų metų.

Kovas

Meteorite aptiktas baltymas, galimai atkeliavęs iš kosmoso. Tai pirmas žinomas nežemiškos kilmės baltymas.

Nustatyta, jog Mėnulio plutoje ir mantijoje esančio deguonies izotopų santykiai tarpusavyje skiriasi. Plutos deguonis beveik identiškas žemiškajam, o mantijoje sunkesnio deguonies izotopo yra mažiau – greičiausiai todėl, kad mantija sudaryta daugiau iš Tėjos medžiagos. Tėja vadinamas kūnas, kuriam atsitrenkus į jauną Žemę, susiformavo Mėnulis.

Detalus skaitmeninis jaunos Saulės sistemos modelis patvirtino pastaruoju metu kylantį įtarimą, kad „vėlyvasis bombardavimas“ – dažnų asteroidų smūgių periodas praėjus pusei milijardo metų po planetų susiformavimo – greičiausiai neegzistavo.

Asteroide Ryugu Japonijos zondo šūvio paliktas krateris pasirodė esąs didesnis, nei tikėtasi – tai reiškia, kad asteroidas yra silpniau surištas ir greičiausiai palyginus jaunas – tik devynių milijonų metų amžiaus.

Sukurtas detaliausias Saulės sistemą ribojančios heliosferos struktūros modelis, pagal kurį šis burbulas yra labai netaisyklingos formos – ypač priešingoje pusėje, nei Saulės judėjimo Galaktikoje kryptis.

Aptikta žvaigždė, kuri pulsuoja tik vienoje pusėje. Taip greičiausiai nutinka dėl sąveikos su kompanione dvinarėje sistemoje.

Aptikta baltoji nykštukė, susidariusi susijungus dviem mažesnėms. Tokia interpretacija paremta nykštukės mase, judėjimo greičiu bei atmosferos sudėtimi.

Remiantis daugybės žvaigždžių judėjimo informacija, parodyta, kad Paukščių Tako diskas yra išsilenkęs, o išsilenkimas precesuoja: per 600-700 milijonų metų apsuka ratą aplink Galaktikos centrą.

Skaitmeniniu dvinarių sistemų, kurių viena komponentė yra baltoji nykštukė, modeliu paaiškinta žybsnių, vadinamų novomis, keistenybė: žybsniai vyksta ne visose sistemose, kuriose turėtų, sprendžiant pagal jų orbitų savybes. Modelis parodė, kad kartais žybsnis sutrikdo medžiagos pernašą iš kompanionės į baltąją nykštukę ir tolesnius žybsnius gali numalšinti net šimto tūkstančių metų laikotarpiui.

Gausiais apžvalginiais stebėjimais aptikta daugybė tėkmių, kurias sukelia aktyvūs galaktikų branduoliai, ir nustatytos tėkmėse esančių jonizuotų dujų savybės.

Balandis

NASA paskelbė planus apie nuolatinės bazės Mėnulyje įkūrimą ir skyrė finansavimą radijo teleskopo Mėnulyje projektui vystyti.

Daug žadėjusi kometa C/2019 Y4 (ATLAS) subyrėjo, nepasiekusi net Žemės orbitos – ir greitai išblėso.

Prasidėjo naujas Saulės aktyvumo ciklas. Tiesa, šis įvertinimas yra tik preliminarus – apie tai, kuriuo metu iš tiesų pradėjo daugėti dėmių ir kilti žvaigždės aktyvumas, tvirtai galėsime pasakyti tik vėliau.

Tarpžvaigždinė kometa 2I/Borisov subyrėjo į dvi dalis.

Pirmą kartą išmatuotas vėjo greitis rudosios nykštukės atmosferoje. Kaip ir prognozuoja modeliai, greitis pasirodė esąs daug didesnis, nei vėjų Jupiteryje – net 650 metrų per sekundę.

Žvaigždžių spiečių analizė atskleidė net penkis susiliejimus su mažomis galaktikomis, kurias Paukščių Takas patyrė prieš 8-11 milijardų metų.

Skaitmeniniais modeliais įvertinta, kad Didysis Magelano debesis greičiausiai tapo Paukščių Tako palydovu prieš du milijardus metų – ir su savimi atsinešė šešias mažesnes palydovines galaktikas.

Identifikuota ryškiausia kada nors sprogusi supernova. Sprogimas užfiksuotas dar 2016 metais, bet tik dabar pavyko patikimai nustatyti atstumą iki jo.

Sukurtas detalus Visatos rejonizacijos modelis, rodantis, kad 80 proc. tarpgalaktinę terpę jonizavusių fotonų atsklido iš vos 5 proc. masyviausių ir sparčiausiai žvaigždes formavusių galaktikų.

Gegužė

Po devynerių metų pertraukos žmonės į kosmosą išskrido iš JAV teritorijos. „SpaceX Crew Dragon“ bandomasis skrydis buvo visiškai sėkmingas.

Nustatyta, kodėl Veneros atmosfera sukasi greičiau, nei pati planeta: Saulės šviesa išpučia atmosferą dieninėje pusėje, o šiltesnės dujos, cirkuliuodamos tarp pusiaujo ir ašigalių, sukuria bangos ar nuošliaužos efektą.

Laboratoriniais eksperimentais parodyta, kad purvo nuošliaužos Marso sąlygomis greičiausiai judėjo panašiai, kaip lavos tėkmės Žemėje.

Žvaigždžių okultacijų stebėjimų analizė parodė, kad Plutono atmosfera, nors ir plona, yra stabili ir praktiškai nepakito per ketverius metus, nuo 2011 iki 2015 metų.

Iškelta hipotezė, kad Devintoji planeta gali būti ne planeta, o pirmykštė juodoji skylė, maždaug 10 kartų masyvesnė už Žemę.

Aptikta artimiausia žinoma juodoji skylė – ją nuo Žemės skiria maždaug 300 parsekų (artimiausią žvaigždę nuo Saulės – kiek daugiau nei vienas parsekas, tai nerimauti tikrai nėra ko).

Nustatyta, kad Paukščių Tako palydovės Šaulio galaktikos skrydžiai kertant Galaktikos diską sukėlė tris žvaigždėdaros žybsnius. Vienas iš jų galėjo duoti pradžią ir Saulės sistemai.

Nustatyta, jog bent dalis neutrinų – ypač aukštos energijos – Žemę pasiekia iš aktyvių galaktikų branduolių. Greičiausiai jie susidaro čiurkšlėse, kur magnetiniai laukai įgreitina įvairias subatomines daleles.

Nustatyta, jog aktyviose galaktikose molekulinės dujos vidutiniškai yra šiltesnės ir susideda iš mažiau sudėtingų molekulių, nei neaktyviose. Greičiausiai būtent poveikis molekulinėms dujoms yra pirmasis požymis, kad aktyvus galaktikos branduolys keičia savo galaktikos savybes.

– Aptikta labai tvarkinga diskinė galaktika, egzistavusi vos pusantro milijardo metų po Didžiojo sprogimo. Tokios galaktikos Visatos jaunystėje turėtų būti ypatingai retos.

Birželis

Pasiūlytas paaiškinimas, kodėl tolimojoje Mėnulio pusėje tiek mažai jūrų – lyginant su artimąja. Greičiausiai dėl to kalta plutos cheminė sudėtis – artimojoje pusėje yra daug elementų, sumažinančių uolienų lydymosi temperatūrą, tad šioje pusėje Mėnulio paviršius ilgiau išliko skystas ir minkštas.

Pirmą kartą užfiksuoti Saulėje vykstantys mikrožybsniai. Tai yra palyginus nedideli, bet dažni sprogimai, kurių energija gali įkaitinti žvaigždės vainiką iki stebimos milijono laipsnių temperatūros.

Titane atrasta daug vulkaninės kilmės kraterių. Kai kurie jų yra labai ryškūs, beveik nepaveikti erozijos – taigi gali būti, kad Saturno palydove vulkanizmas vyksta dar ir dabar.

Žvaigždėdaros regionuose, kuriuose dar nėra užgimusių žvaigždžių, atrasta metanolio ir acetaldehido – molekulių, svarbių ir gyvybės atsiradimui Žemėje. Anksčiau buvo manoma, kad jie susiformuoja tik žvaigždžių aplinkoje.

Pastebėta, kad spiečiaus Westerlund 2 centrinėje dalyje esančios jaunos žvaigždės neturi protoplanetinių diskų, nors išorinės – turi. Greičiausiai diskus sunaikina gretimų žvaigždžių ultravioletinė spinduliuotė.

Atrasti įrodymai, kad netoli Saulės virš Galaktikos disko prieš 100 tūkstančių metų sprogo supernova. Dėl to ta kryptimi šiuo metu beveik nėra tankių dujų ir dulkių.

Aptikta regimojo ruožo spinduliuotė, sklindanti iš Fermi burbulų kraštuose esančių besiplečiančių jonizuoto vandenilio dujų.

Galimai aptikta masyviausia neutroninė žvaigždė – 2,6 karto už Saulę masyvesnis kūnas. Ji užfiksuota kaip viena iš poros narių, sukėlusių gravitacinių bangų signalą GW190814. Iki šiol buvo manoma, kad neutroninės žvaigždės negali būti masyvesnės nei maždaug 2,16 Saulės masės.

Įvertinta, kaip kito juodųjų skylių augimo pobūdis per Visatos amžių: mažos juodosios skylės senovėje dažniau augo jungdamosi tarpusavyje, o dabar – rydamos dujas. Didelės – atvirkščiai: senovėje rijo dujas, o dabar tik jungiasi tarpusavyje.

Aptikta ekstremali juodoji skylė: jos masė siekia 1,5 milijardo Saulės masių, o matome ją iš tų laikų, kai Visatos amžius tebuvo 700 milijonų metų.