Kitaip sakant, juodosioms bedugnėms paprasčiausiai nebuvo laiko taip „nusipenėti“ ir šis naujas tyrimas, atrodo, šią mįslę šiek tiek nušviečia. Pasirodo, reikėjo atidžiau patyrinėti supermasyvią juodąją bedugnę supantį dulkių ir dujų diską, o tiksliau – jo judėjimą.
Tyrimas parodė, kad medžiaga juda greičiau, nei manyta ir būtent taip juodosios bedugnės augina masę. Naujajame tyrime visą dėmesį mokslininkai sutelkė į už 44 mln. šviesmečių esantios „Messier 77“ galaktikos supermasyvią juodąją bedugnę.
Ši galaktika yra 2 tipo Seyferto galaktika, kur į centrinę supermasyvią juodąją bedugnę aktyviai krenta aplinkinė medžiaga. Dėl to apie juodąją bedugnę susiformuoja gigantiško riestainio formos sūkurinis debesis, kurio vaizdą regimųjų bangų diapazone nustelbia akrecinis diskas.
Tačiau stebint juodąją bedugnę radiobangų diapazone, galima išskirti detales. Būtent tai ir atliko mokslininkų komanda teleskopu ALMA. Taip jiems pavyko išmatuoti dujų judėjimą ir išsiaiškinti kai ką netikėto.
Tyrėjai aptiko ne vieną, o iš karto du priešingomis kryptimis besisukančius dujų diskus. Šie srautai nestabilūs, dėl to materijos debesys į juodąją bedugnę krinta greičiau, nei diskui sukantis į vieną pusę. Būtent dėl to Visatos jaunystėje į juodąsias bedugnes galėjo taip greitai sukristi tiek daug masės.
Vidinis diskas prasideda už 2 šviesmečių nuo juodosios bedugnės ir tęsiasi iki 4 šviesmečių. Antrasis – besisukantis į priešingą pusę – tęsiasi nuo 4 iki 22 šviesmečių. Toks išsidėstymas atsako į vieną klausimą, bet mokslininkams iškelia kitą.
Į priešingas puses pats diskas pradėti suktis negali, bet tada kas jo tvarkingą sukimąsi sutrikdė? Ekspertai sako, kad kažką panašaus galima pamatyti susidūrus dviems galaktikoms. Taigi, galima daryti prielaidą, kad priešingomis kryptimis besisukanti materija į juodąją bedugnę galėjo nukristi iš kaimyninės galaktikos joms susidūrus ar prasikeitus. Tiesa, norint gauti daugiau informacijos reikia atlikti daugiau tyrimų.
