Šiomis dienomis danguje galima pamatyti vieną ryškiausių šio dešimtmečio kometų, C/2020 F3 (NEOWISE). Šiaurės pusrutulyje ji matoma plika akimi – ir matytis turėtų iki rugpjūčio vidurio, o arčiausiai Žemės praskries liepos 23 d.

JAV astrofotografas Chrisas Churas kometą apibūdina kaip „nuostabiai gražią“, o pasitelkęs paprastus žiūronus, jis išmatavo ir jos uodegos ilgį: pasak jo, vienos jis siekia 5 laipsnius – kas būtų 10 kartų daugiau nei Mėnulio skersmuo. Astronomo teigimu, jei uodega ir toliau „augs“, vaizdas gali tapti dar įspūdingesnius ir dramatiškesniu.

Tiems, kurie pažįsta žvaigždynus, kelrode žvaigžde NEOWISE kometos suradimui danguje galėtų būti Kapelos žvaigždė Vežėjo žvaigždyne – kometa yra kiek žemiau šios (iš tiesų dvinarės) žvaigždės. O į rytus nuo kometos galima pamatyti Venerą.

„Liepos 3 d. praskriejusi pro Saulę 43 milijonų kilometrų nuotoliu ji dabar palaipsniui tolsta nuo Saulės. Esant palankiems orams liepos naktimis šią kometą Vežėjo žvaigždyne galima įžiūrėti net plika akimi kaip +2 ryškio padūmavusį šviesulį. Pasitelkus žiūronus ar nedidelį teleskopą galima pasigrožėti ir dvejomis įspūdingomis kometos uodegomis, viena jų sudaryta iš dujų, kita – iš dulkių, – išplatintame pranešime spaudai teigia etnokosmologas Jonas Vaiškūnas. – Kitomis liepos dienomis kometa palaipsniui slinks aukščiau, o jos šviesis tolstant nuo Saulės silpnės“.

Pasak etnokosmologo, kometa C/2020 F3 (NEOWISE) buvo atrasta šių metų kovo 27 d. NASA kosminiu teleskopu WISE, skirtu ieškoti mūsų planetai galimai pavojingų asteroidų. Arčiausiai Žemės kometa atsidurs liepos 23 d., praskriedama už 103 milijonų kilometrų nuo jos.

Nuo liepos vidurio kometa po saulėlydžio bus matoma šiaurės vakarų danguje, žemiau Didžiųjų Grįžulo ratų.

Sidabriniai debesys

J.Vaiškūnas pastebi, kad liepos naktimis šiaurinėje padangėje galima išvysti ir paslaptingą, į Šiaurės pašvaistę panašų švytėjimą. „Tai paslaptingieji sidabriškieji debesys. Šie ypatingi debesys matomi vasaros naktimis šiaurinėje dangaus pusėje, kai Saulė iš po horizonto apšviečia aukštai mezosferoje, apie 80 km aukštyje pasklidusias labai mažas daleles. Švyti jie melsvai balta sidabriško atspalvio šviesa ir primena plunksninius debesis“, – teigia etnokosmologas.

Pasak jo, nors iki šiol debesų kilmė ir lieka neaiški, tačiau linkstama manyti, kad jie yra sudaryti iš smulkių ledo kristalų – nors neatmestina nuomonė, kad tai švyti atmosferoje susikaupusios kosminės arba vulkaninės dulkės.