Nuotraukos, pakeitusios mūsų suvokimą apie Visatą

Tiesa, apie Visatą vis dar žinome labai mažai, tačiau įvairūs kosmoso zondai ir teleskopai mums leidžia pamatyti ir nufotografuoti labai tolimus kosmoso objektus.

Portalas „Bright Side“ nusprendė surinkti populiariausių kosminių nuotraukų kolekciją – tačiau svarbu paminėti, kad tai ne šiaip gražios nuotraukos: jos taip pat padėjo mokslininkams patikslinti turimą informaciją apie Žemę, Saulės sistemą ir Visatą.

Kaip visi žinome, natūralusis Žemės palydovas Mėnulis visada yra atsisukęs į mus ta pačia puse. Taip yra dėl to, kad laikas, kurį Mėnulis užtrunka apsisukimui aplink Žemę, sutampa su laiku, per kurį Mėnulis apsisuka aplink savo ašį.

Tiesa, tai nereiškia, kad visi visada matome tokį patį Mėnulį. Pavyzdžiui, Arktyje yra matomas Mėnulio pietų ašigalis, o Antarktidoje – šiaurės ašigalis.

Plutonas buvo išbrauktas iš Saulės sistemos planetų sąrašo 2006 metais ir dabar yra žinomas kaip nykštukinė planeta – o į šią kategoriją patenka ir dar dvi jo kaimynės: Eridė bei Cerera. Įdomu tai, kad būtent dėl Eridės Plutonas ir neteko savo ankstesnio statuso.

Per mokslininkų susitikimą, kai Eridei turėjo būti suteiktas dešimtosios Saulės sistemos planetos statusas, ekspertai nusprendė, kad nei Eridė, nei Plutonas vis dėl to neatitinka klasikinės sampratos, apibūdinančios ,kas turėtų būti laikoma planeta.

Ši nuotrauka buvo padaryta Everesto kalno viršūnėje – ir, kaip teigia fotografas, turėtų paneigti visas plokščios žemės teorijas.

Tiesa, vis dėl to atsiranda manančių, kad ši nuotrauka galėjo būti padaryta naudojant „žuvies akies“ (angl. fisheye) objektyvą, kuris išlenkia vaizdą.

Beje, ši nuotrauka demonstruoja ir dar vieną problemą – šiukšlių kiekį aukščiausio pasaulyje kalno viršūnėje. Didelę dalį visų šių šiukšlių sudaro vėliavos, kurias paliko įkopę į kalną alpinistai.

NGC 7635 – arba dar vadinamas tiesiog burbulu (angl. blob) – yra emisinis ūkas Kasiopėjos žvaigždyne, esančiame už maždaug 7100 šviesmečių nuo Žemės.

Burbulo diametras siekia net 7 šviesmečius, kas yra 1,5 karto toliau už atstumą tarp Saulės ir jos artimiausios kaimynės Kentauro alfos.

Šis ūkas buvo pastebėtas dar 1787 metais, tačiau detalios jo nuotraukos pasirodė tik 2016 metais – ir jas padarė ne kas kitas, o kosminis teleskopas Hubble.

Šį ūką formuoja 4 mln. metų senumo žvaigždė, kurios masė yra 45 kartus didesnė už Saulės ir kuri yra itin karšta. Mokslininkai sako, kad per 10-20 mln. metų šį žvaigždė turėtų pavirti supernova ir sprogti.

Šioje nuotraukoje matome, kaip į kosmosą kylą „Falcon 9“ raketa, gabenanti „Hispat 30W-6“ palydovą – kuris, manoma, veiks 15 metų.

Šis paleidimas Elono Musko kompanijai buvo jubiliejinis, kadangi raketa į kosmosą kilo penkiasdešimtą kartą. Be to, tai buvo didžiausias palydovas, kurį „SpaceX“ kada nors gabeno į kosmosą.

Pati „Falcon 9“ raketa irgi yra ypatinga: jos pirmoji pakopa gali būti pernaudota daugelį kartų.

Šiai nuotraukai nereikia paaiškinimo, ji savaime yra įspūdinga. Čia matome Žemės atmosferą ir ten kažkur tolumoje kabantį Mėnulį.

Jei gerai įsižiūrėsite, pamatysite keistos formos taškelį. Tai – Tarptautinė kosminė stotis (TKS).

Pirmasis jos modulis į kosmosą buvo nugabentas dar 1998 metais, šiandien ji jau pilnai užbaigta ir jos kaina siekia net 150 mlrd. dolerių.

TKS yra 400 km aukštyje virš Žemės, o jos greitis – 27 000 km/h.

Saryčevo viršūnė yra stratovulkanas, esantis Matua saloje, Kurilų salyne (Rusija).

Tai aktyvus ugnikalnis, kuris per paskutinius 250 metų buvo išsiveržęs 11 kartų. Paskutinis išsiveržimas įvyko 2009 metais, tuo metu TKS astronautams pavyko šį įvykį įamžinti.

Beje, šis išsiveržimas buvo toks stiprus, kad Matua salos krantas tapo pusę kilometro ilgesnis.

Marso mokslinė laboratorija – štai taip skamba pilnas marsaeigio Curiosity pavadinimas. Ir aparatas raudonosios planetos paviršių tyrinėja jau nuo 2012 metų, o būtent pasinaudoję juo mokslininkai sužinojo, kokią radiacijos dozę gaus pirmieji astronautai, nusileisiantys Marse.

Ši dozė yra net 300 kartų didesnė už metinę normą tų žmonių, kurie dirba atominėse elektrinėse. Dėl to mokslininkai nusprendė, kad nė vienas žmogus Marse neturėtų užsibūti ilgiau nei 500 dienų.

Paukščių Tako galaktikos centras yra nuo 27 700 šviesmečių. Tai yra ir aktyviausia mūsų galaktikos dalis, kadangi čia formuojasi naujos žvaigždės.

Pačiame burbule, kurį užfiksavo astronomai, yra daug senų žvaigždių. Taip pat manoma, kad mūsų galaktikos centre yra ir dvi juodosios skylės iš kurių viena yra 43 mln. kartų masyvesnė už Saulę.

2016 metų gegužę Hablo kosmoso teleskopas galėjo labai gerai pažvelgti į mūsų kaimyną Marsą ir padaryti itin detalią nuotrauką - kadangi jis buvo nuo mūsų nutolęs vos per 80 mln. kilometrų.

Šioje nuotraukoje galime matyti Cassini kraterį, taip pat Hyugens ir Schiaparelli kraterius.

Įdomu tai, kad mokslininkai mano, jog šie Marso krateriai anksčiau buvo pripildyti vandens – ir kad Cassini krateryje buvo daugiau vandens nei giliausiame Žemės ežere Baikale.

Krabo ūkas yra Tauro žvaigždyne, maždaug už 6000 šviesmečių nuo mūsų. Šis ūkas susiformavo po supernovos sprogimo, kuris įvyko ir kurį stebėjo kinų astronomai 1054 metais.

Krabo ūko viduryje yra neutroninė žvaigždė, kuri irgi susiformavo po sprogimo. Jos skersmuo – 20-30 km., o masė beveik prilygsta mūsų Saulei.

Šis nedidelis „kosmoso vikšras“ vis dar įgauna masę ir formuojasi, tačiau mokslininkai netiki, kad jam pavyks. Aplink šią žvaigždę yra O-tipo žvaigždių – kosmose jos yra be galo retos, matomoje Visatoje buvo užfiksuotos vos 65 tokie pavyzdžiai. Jos didelės, itin ryškios ir karštos.

Jei šios O-tipo žvaigždės irgi surinks pakankamai masės – tuomet jos taps ryškesnės ir didesnės už Saulę, o jų skleidžiama radiacija paprasčiausiai sunaikins šią nedidelę, vis dar besiformuojančią žvaigždę.

1969 metų liepos 21 d. amerikiečių astronautas Neilas Armstrongas pirmą kartą žengė and Mėnulio paviršiaus ir ištarė dabar visiems gerai žinoma frazę: „Vienas mažas žingsnelis žmogui, bet didelis šuolis visai žmonijai“. 15 minučių po to prie N.Armstrongo prisijungė ir Buzzas Aldrinas.

Po pirmojo žmonijos apsilankymo Mėnulyje prasidėjo nauja kosmoso tyrinėjimo era.

2017 metų rugsėjo 15 d. „Cassini“ zondas sudegė Saturno atmosferoje. 20 metų kruopščiai savo darbą atlikinėjęs zondas suteikė mokslininkams labai daug informacijos apie šią planetą-milžinę, kartu po savęs jis paliko ir įspūdingas Saturno nuotraukas.

Būtent dėl šio zondo žmonija daugiau žino apie Saturną. „Cassini“ taip pat atskleidė, kad planetos palydovas Enceladas yra galimai tinkamas gyvybei.

Beje, jis įrašė ir radijo bei plazmos bangas, kurios vėliau buvo paverstos į garsą. Kitaip sakant, šis zondas leido mums išgirsti tai, kas dedasi beveik visiškoje tuštumoje.

Už 1470 šviesmečių nuo mūsų yra dar vienas ūkas, vadinamas Tinklo ūku.

Jis susidarė sprogus supernovai ir yra toks didelis, kad nepaisant to, jog yra neįtikėtinai toli – Žemėje jis matomas vis tiek 5 kartus didesnis už pilnatį.

Negana to, ūkas yra toks didelis, kad mokslininkai turėjo suskirstyti jį dalimis ir skirtingoms dalims duoti atskirus pavadinimus.

Na ir dar vienas ūkas šiame sąraše – Sraigės ūkas arba „Dievo akis“. Mokslininkai jį vadina vienu gražiausių ir keisčiausių objektų mūsų Visatoje.

Šis ūkas nuo Saulės yra nutolęs per 650 šviesmečių ir kol kas yra mums artimiausias tokio tipo objektas.

Įdomu ir tai, kad šis ūkas susidarė dėl mirusios žvaigždės, kuri buvo panaši į mūsų Saulę. Ji paprasčiausiai baigė savo gyvavimo ciklą ir tapo baltąja nykštuke.

Dėl to mokslininkai hipotetizuoja, kad po 6 mlrd. metų vietoje Saulės turėtų atsirasti dar viena „Dievo akis“.

2018 metų gegužę kosminis zonas „Juno“ padarė išskirtinę Jupiterio nuotrauką, kurią matote viršuje. Ji padaryta gal keistu kampu: čia Raudonoji dėmė – milžiniška jau 400 metų nesibaigianti audra – yra matoma šiauriniame planetos pusrutulyje.

Be to, nuotraukoje galima įžvelgti ir kitas audras, tačiau jų dydis net iš toli neprilygsta pačiai populiariausiai ir didžiausiai.

Anot mokslininkų, ši nuotrauka yra itin vertinga vien dėl to, kad parodo tikrąsias Jupiterio spalvas – o tai itin pasitarnauja astronomams, kurie tyrinėja šią planetą.

Šių metų kovo mėnesį net šešiuose pasaulio miestuose įvyko spaudos konferencijos, kurių metu buvo pristatyta pirmoji juodosios skylės nuotrauka.

Galaktika, kurioje yra ši juodoji skylė, vadinama M87 ir nuo mūsų yra nutolusi per 53 mln. šviesmečių.

Ilgą laiką buvo įmanoma, kad įamžinti juodąsias skyles yra neįmanoma, kadangi iš jų negali išsilaisvinti net šviesa.

Bet nors pati juodoji skylė ir nėra matoma, tačiau jos siurbama aplinkinė kosminė medžiaga, pavyzdžiui, dujos ir dulkės, gali smarkiai įkaisti ir skleisti elektromagnetinį spinuduliavimą.