Tačiau reiškinio pavadinimas šiek tiek klaidinantis: jis tarsi sufleruoja, kad šią parą dienos ir nakties trukmė yra visiškai vienoda. Vis dėlto taip nėra: pirmadienio dienos trukmė yra 12 val. 10 min., o nakties – 11 val. 50 min.
„Taip yra dėl dviejų priežasčių: „dienos“ apibrėžimo ir atmosferos, – aiškina astrofizikos daktaras ir populiaraus astronomijos tinklaraščio „Konstanta 42“ autorius Kastytis Zubovas. – „Diena“ yra apibrėžiama kaip laiko tarpas tarp saulėtekio ir saulėlydžio. Saulėtekis yra tas momentas, kai Saulės disko viršus išlenda virš horizonto, o saulėlydis – momentas, kai disko viršus nusileidžia po juo. Taigi diena tampa ilgesnė visu vienu Saulės disko pasislinkimu. Saulės diskas dangumi savo skersmenį nukeliauja per maždaug 2 minutes, bet mūsų platumoje reikia įvertinti ir Saulės judėjimo įžambumą, lyginant su horizontu. Tada gauname maždaug 4 minutes, prisidedančias prie dienos ilgio.“
Pasak jo, lieka ir dar šešios papildomos minutės – jos atsiranda todėl, kad kai matome kylantį ar besileidžiantį Saulės diską, jis iš tiesų nėra ten, kur atrodo. „Atmosfera veikia kaip lęšis ir iškreipia pro ją einančius spindulius, o kuo arčiau horizonto, tuo iškreipimas didesnis. Ir šis iškreipimas visada veikia taip, kad Saulė atrodo esanti aukščiau, nei yra iš tiesų. Taigi ir vėl, diena atrodo truputį ilgesnė – taip ir prisideda dar tos šešios minutės“, – aiškina dr. K.Zubovas.
Ne visada tą pačią dieną
Lygiadieniai nutinka tada, kai Saulė kerta dangaus ekvatorių – įsivaizduojamą liniją, kuri pratęsia Žemės pusiaują per kosmosą. Taip nutinka du kartus per metus: apie kovo 22 d. ir apie rugsėjo 22-ąją, nors kartais šis reiškinys gali nutikti ir rugsėjo 21 ar 24 dienomis – dėl to, kad kalendoriaus ilgis (365 dienos) ne visai sutampa su laiku, per kurį Žemė apsisuka aplink Saulę (365,2 dienos). Vardan to, kad ši problema būtų išspręsta, porą paskutinių tūkstantmečių ir yra susitarta dėl keliamųjų metų.
Beje, įdomi detalė – pietiniame pusrutulyje metų laikai būna priešingi, o rugsėjo lygiadienis ten žymi pavasario pradžią.
Tačiau mūsų pusrutulyje ši diena reiškia, kad nuo dabar naktys ims taps ilgesnėmis už dieną ir tai vyks iki žiemos saulėgrįžos, kuri šiemet nutiks gruodžio 22 d. 6 val. 19 min. Nuo tada iki vasaros saulėgrįžos, kuri 2020 m. nutiks birželio 21 d. 00 val. 43 min. Lietuvos laiku, dienos ilgės.
Lygiadieniai nutinka dėl Žemės ašies posvyrio į Saulę – dėl to turime ir metų laikus. Beje, priešingai nei daugelis įsivaizduoja, būtent žiemą Žemė yra arčiausiai Saulės, o vasarą – toliausiai.
Lygiadienio papročiai
Tarptautinis lygiadienio pavadinimas – ekvinokcija – yra kilęs iš lotyniško „equinox“, reiškiančio „lygią naktį“.
Lygiadienis pasaulyje švenčiamas nuo seno: šį reiškinį Chichen Itza mieste šventė actekai, keltai, net japonai – budistai pastarojoje šalyje tikėjo, kad pomirtinio gyvenimo žemė yra tiesiai į vakarus, o lygiadienių metu saulė leidžiasi irgi tiesiai į vakarus. Lygiadieniai jiems taip pat simbolizuoja gyvenimo perėjimą. Savaitė apie kiekvieną lygiadienį šveniamas Ohiganas (arba Higan, 彼岸) – laikas aplankyti savo protėvių kapus, sutvarkyti kapus ir palikti gėles. Tai taip pat meditacijos ir gyvųjų giminaičių lankymo metas.
Pasakojama, kad senovės lietuviai šią dieną džiaugdavosi derliumi, dėkodavo dievui Žemininkui, aukodavo jam gyvulius. Aukoti atvesdavo po gyvulių porą: veršiuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį. Kaip teigiama XVI a. dokumentuose, ypač dažnai šiai dievybei būdavo aukojamas ožys, kuris laikytas vaisingumo simboliu.
Įsigaliojus krikščionybei, lygiadienio šventė sutapatinta su Mykolinėmis. Kaip rašoma Stasio Gutauto knygoje „Lietuvių liaudies kalendorius“, apie Mykolines (rugsėjo 29 d.), prasideda bulviakasis. Iš Mykolinių orų būdavo sprendžiama, koks bus ruduo ateinanti žiema ir pavasaris. Jei pučia vakaris vėjas, lyja, ateinanti žiema būsianti nepastovi – „nei su rogėm, nei su ratais“; jei švelnus pietys su saule – būsianti šilta žiema; jei rytys ar žiemys – žiema tvirta (sniegas laikysis). Šilto pavasario galima laukti, jei pučia pietys, jei žiemys – reikia tikėtis šalto pavasario.
Apie orus sprendė ir iš kitų ženklų. Žiūrėdavo į žolę, ir radę voratinklį apvaliu viduriu, tikėjo kad ateinantys metai bus pikti. Jei randa musę voratinklyje, laukė prastų metų, jei kirmėlę – gerų, jei nieko neranda – didelės ligos gali apnikti žmones.
Žinoma, visa tai tėra istoriniai prietarai, ir orų bei įvykių prognozė pagal tokius ženklus paremta visišku atsitiktinumu. Net ir remiantis moderniausiomis technologijomis tolimesnės nei 10 dienų orų prognozės tikslumas krenta iki 50 proc.
