„Kosminio skrydžio metu padidėja tokių streso hormonų kaip kortizolio ir adrenalino išsiskyrimas, kas, kaip žinoma, slopina imuninę sistemą, – spaudos pranešime teigia Johnsono kosmoso centro mokslininkas Satishas Mehta. – Atsižvelgiant į tai, pastebime, kad astronauto imuninės ląstelės – ypač tos, kurios paprastai slopina ir pašalina virusus – kosminio skrydžio metu tampa mažiau veiksmingos, ir kartais net iki 60 dienų po jo“.
Praėjusį mėnesį žurnale „Frontiers in Microbiology“ paskelbtame tyrime S.Mehta ir kolegos nustatė, kad astronautų šlapime ir seilėse aptinkama daugiau herpes virusų nei prieš kelionę ar po jos. Įtariama priežastis – kosminius skrydžius lydinti įtampa.
„NASA astronautai ištisas savaites ar net mėnesius gyvena mikrogravitacijos ir kosminės spinduliuotės aplinkoje – jau neminint ekstremalių perkrovų kilimo ir leidimosi metu, – sako S.Mehta. – Šį fizinį iššūkį papildo ir labiau pažįstami stresai – kaip pavyzdžiui socialinė atskirtis, izoliacija ir pakitęs miego-būdravimo ciklas.“
Laimei, simptomų išsivystymas – palyginus retas. Iš 89 astronautų, kurias tyrinėjo mokslininkai, tik šeši patyrė herpes proveržius tebebūnant kosmose, tad iš tyrimo imties – tik apie septynis procentus.
Viruso plitimas buvo tuo blogesnis, kuo ilgiau astronautai buvo už Žemės ribų, – kas neramina mokslininkus, jog toks reiškinys gali tapti rimtu iššūkiu kelionių į tolimąjį kosmosą metu.
„Nors tik nedidelei astronautų daliai išsivysto simptomai, virusų reaktyvacijos greitis didėja su kosminės kelionės trukme ir gali kelti didelį pavojų sveikatai misijoms į Marsą ir už jos ribų“, – teigiama pranešime spaudai.
Parengta pagal Futurism.com
